Idololatria Vilnensis: Jėzuitų ir protestantų konfesiniai debatai apie sakralinius atvaizdus XVI a. Lietuvoje

Santrauka

Nors XVI a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išleista gausybė teologinių traktatų įvairiais konfesiniais klausimais, tik penki iš aštuoniasdešimt šešių žinomų veikalų skirti sakralinių atvaizdų naudojimo katalikų praktikoje kritikai ir iliustratyviai atskleidžia katalikų ir protestantų priešpriešą šiuo klausimu. Protestantų poziciją perteikiama Andriejaus Volano 1583 m. traktate „Vilniaus lojolininkų stabmeldystės atmetimas“, kuriame daugiausia teologiniais argumentais kritikuojamas sakralinių atvaizdų naudojimas katalikų praktikoje. Nors Volano kritika iš esmės buvo teologinė, jis taip pat rėmėsi humanistine Renesanso estetikos patirtimi, kvestionuodamas juslinę katalikiško sakralinio meno orientaciją. Atsakydamas į tai katalikų teologas Andriejus Jurgevičius (Andrzej Jurgiewicz) gynė šventųjų atvaizdų naudojimą, pabrėždamas jų, kaip vizualių katalikiškosios tradicijos liudytojų, vaidmenį potridentinėje estetinėje pasaulėžiūroje. Šiame straipsnyje analizuojami Volano ir Jurgevičiaus teologiniai ir estetiniai argumentai, aptinkami traktatuose, atspindinčiuose katalikų ir protestantų pozicijas konfesinėje polemikoje dėl sakralinių atvaizdų naudojimo Abiejų Tautų Respublikoje XVI a. pabaigoje.