Uždaros visuomenės fenomenologija Antano Vienuolio „Paskenduolėje“: antropologiniai profiliai

Santrauka

Tyrimas formuluoja pasakojimo hermeneutikos pagrindus nagrinėjamo kūrinio – Antano Vienuolio „Paskenduolės“ – recepcijos kontekste ir jų perspektyvoje pasitelkia fenomenologinių aprašymų bei struktūrinės teksto analizės išteklius, reikalingus atskleisti apsakyme vaizduojamiems uždaros visuomenės veikimo ir savimonės profiliams. Išskiriami trys šių profilių raiškos apsakyme sluoksniai: (1) socialinis, kur nusistovi žmonių tarpusavio santykių taisyklės ir elgsenos papročiai, uždaroje visuomenėje valdomi galių hierarchijos, sumodeliuotos pagal tradicinės agrarinio ūkio šeimos struktūrą, (2) prasminis, kurį sudaro kultūrinę savipratą išreiškiantys paprotinis ir krikščioniškas diskursai, vaizduojamos uždaros sąmonės atveju neištrūkstantys iš kūniškai aprėpiamo gyvenamosios dabarties akiračio, ir (3) antro­pologinis, kur sociokultūrinės praktikos ir saviprata atsiremia į gamtą kaip nežmogišką žmogaus būties pagrindą, kurio kitybės uždara kultūrinė savimonė neatpažįsta, bet įsisavina ir naikina. Ši trisluoksnė konfigūracija apsakyme susidaro moderniosios (autoriaus ir skaitytojo) ir archajinės (vaizduojamos) kultūrinių savimonių sankryžoje, kurioje kylantis interpretacijų konfliktas pasirodo kaip katarsinio poveikio ir reikšmių gamybos sąlyga. Visos reikšmės išvedamos iš apsakymo poetikos, drauge parodant diskursinius uždaros visuomenės veikimo mechanizmus.