L’oralité dans les romans de guerre : les différents aspects des gros mots chez Henri Barbusse et Ahmadou Kourouma

Santrauka

 L’article propose d’aborder, dans la perspective comparatiste, la question de l’oralité dans deux récits portant sur la guerre : le roman autobiographique d’Henri Barbusse, Le Feu (1916) et du roman fictionnel d’Ahmadou Kourouma, Allah n’est pas obligé (2000). Éloignés l’un de l’autre par une distance temporelle, un cadre générique et une structure narrative, ces deux ouvrages présentent néanmoins un trait commun majeur qu’est le souci de décrire les expériences martiales – vécues ou imaginées – de manière directe et personnelle, ce qui trouve sa manifestation au niveau lexical. Quoique les « poilus » de Barbusse n’utilisent pas le même vocabulaire que les enfants-soldats kourumiens, participant dans les combats en Liberia et en Sierra Leone dans les années 90, leur langage se caractérise par la même propension à la grossièreté. A part sa fonction primaire d’instrument de libération émotionnelle par une décharge cathartique instantanée, le « parler soldatesque » joue également le rôle d’outil de communication qui assure l’intégration au sein d’une communauté. Abstraction faite de ses particularités linguistiques, géographiques ou historiques, le langage des combattants des différents pays traverse les frontières et acquiert une dimension universelle, en tant que porteur de la mémoire collective du XX^e siècle tumultueux.

Karo romanų šnekamoji kalba: skirtingi keiksmažodžių aspektai Henri Barbusse’o ir Ahmadou Kourouma kūryboje

Santrauka. Straipsnyje komparatyvistiniu aspektu analizuojama dviejų karo romanų šnekamoji kalba: Henri Barbusse’o Ugnyje ir Ahmadou Kourouma Alachas niekuo dėtas. Laiko distancijos skiriamus romanus vienija sumanymo ir pasakojimo struktūros bendras bruožas: siekis tiesiogiai, iš asmeninių pozicijų aprašyti realias arba įsivaizduojamas karo patirtis, pasireiškiančias leksiniu lygmeniu. Nors Barbusse’o kareiviai frontininkai vartoja kitokią leksiką negu Kourouma vaikai kariai, paskutiniame XX a. dešimtmetyje dalyvavę kovose Liberijoje ir Siera Leonėje, jų kalbėjimui būdingas polinkis į nešvankumą. „Kareiviška šneka“ kaip spontaniška katarsinė iškrova atlieka ne tik pirminį emocinio palengvėjimo vaidmenį, bet ir tarnauja kaip komunikacinis instrumentas, užtikrinantis integraciją į bendruomenę. Nepaisant kalbinių, geografinių ar istorinių aplinkybių, skirtingose šalyse kovojančių karių kalba peržengia sienas ir, būdama audringo XX amžiaus kolektyvinės atminties liudininkė, įgyja universalų matmenį.
Reikšminiai žodžiai: šnekamoji kalba, karas, keiksmažodžiai, Barbusse, Kourouma.