Straipsnyje siekiama rekonstruoti originalų naujosios graikų kalbos įvaldymo metodą, kurį klasikiniams filologams sukūrė talentingas klasikinės filologijos tyrėjas Žiulis Davidas (Charles-Louis Jules David, 1783–1854). Jis buvo neoklasicizmo kūrėjo Jacques’o-Louis Davido (1748–1825), bene sėkmingiausio ir geriausiai apmokamo menininko per visą Prancūzijos istoriją, sūnus. Šiandien Ž. Davido vardas beveik užmirštas, tačiau jo mokslinė koncepcija pateikia įdomų bandymą užmegzti ryšį tarp senosios ir šiuolaikinės graikų kalbų kontinuumo. Tyrėjo didaktinis požiūris yra naujoviškas ir netikėtas – diskutuodamas apie graikų kalbos standartą, Ž. Davidas gebėjo elegantiškai sujungti aprašomąjį ir preskriptyvinį kalbos analizės aspektus. Kelta ir dar viena, tikrai ne banali užduotis – skatinti klasikinius filologus, tiriančius senąją graikų kalbą, pajusti, kad jie susiduria su gyva kalba, o ne su mirusia schema. Galima manyti, kad ši Ž. Davido strategija, dėl originalumo tyrėjų iki galo nesuvokta, gali būti lyginama su kito iškilaus neohelenisto, filosofo Nikolajaus Bachtino, filosofo Michailo Bachtino (1884–1950) brolio, pažiūromis.