Neabejotina, kad bendrosios vietos, vadinamos topoi arba loci, buvo labai svarbios antikinės retorikos teorijoje ir praktikoje. Jomis buvo grindžiama viena iš penkių retorikos dalių – invencija, išdėstyta retorikos traktatuose: Retorika Herenijui, Cicerono Apie medžiagos suradimą, Topika ir kt. Tinkamas loci naudojimas leido oratoriui plėtoti argumentus norima kryptimi, o kartais tapdavo svarbiausiu retorinės strategijos įrankiu. Veikale Oratorius Ciceronas teigia, kad tobulas oratorius privalo būti puikiai susipažinęs su bendrosiomis vietomis – gebėti kritiškai jas vertinti ir manipuliuoti jomis pagal poreikį.
Straipsnyje, remiantis Cicerono kalbų prieš Verį pavyzdžiais, nagrinėjama, kaip oratorius nuspėja, kokiomis bendrosiomis vietomis gali pasinaudoti jo priešininkas, ir, užbėgdamas už akių, parodo jas nepalankioje šviesoje. Dar daugiau – kritikuodamas ir išjuokdamas priešininko loci, oratorius sumenkina jų veiksmingumą ir taip sustiprina savo argumentus. Kartais, kaip Antrojo posėdžio prieš Verį penktojoje knygoje Apie bausmes (Verr. 2.5), tai tampa svarbiausia kalbos strategija ir atitinka Oratoriuje numatytus loci panaudojimo būdus (Or. 49).