Straipsnyje analizuojamos žemininkų kartos sampratos ištakos, siekiant įvertinti šio tradicinio koncepto pagrįstumą ir tinkamumą lietuvių literatūros ir kultūros tyrimams. Nuostata, kad „Žemės“ antologiją išleidęs sambūris atstovauja kur kas platesnei, maždaug 1920-ųjų metų gimimo literatūrinei bei kultūrinei kartai, lietuvių literatūrologijoje yra įsitvirtinusi nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio, tačiau iki šiol nėra pakankamai kritiškai reflektuota. Sociokultūriniu požiūriu kyla klausimas, ar tai iš tiesų atitinka autentišką kolektyvinį generacinio sąmoningumo reiškinį. Šiuo tikslu analizuojama žemininkų kartos sampratos raida išeivijos ir Lietuvos literatūrologijoje, aptariama klasikine laikoma kartos koncepcija, suformuluota Karlo Mannheimo ir Norberto Eliaso kultūros sociologijos darbuose, jais remiantis nagrinėjami generacinio identifikavimosi atvejai ankstyvuosiuose žemininkų tekstuose, parašytuose Antrojo pasaulinio karo metu, bei vėlesnėje jų egodokumentikoje. Svarstomi kritinio periodo patirties, generacinio solidarumo, sociokultūrinės dislokacijos, tarpgeneracinių santykių, identifikacinių kūrinių poveikio aspektai. Daroma išvada, kad žemininkų tekstuose iš tiesų pasirodo kompleksiškos generacinės savivokos raiška.