Kelio simbolika Jurgio Baltrušaičio poezijoje
Jurgio Baltrušaičio poezijoje kelio vaizdinys apima kūrybos kaip teurgijos, pasaulio atsimainymo, autorefleksijos ir dievoieškos aspektus. Pasakojimą apie kelionę struktūruoja pasikartojantis prarasto rojaus ir troškimo grįžti į jį leitmotyvas. Paradoksalu, tačiau religinė kelio apmąstymo nuostata lemia labiau negatyvų, o ne pozityvų pasakojimo pobūdį, atsiskleidžiantį ribos, lemties, pasmerktumo, nevilties motyvais. Kelio sampratos dvilypumą poetikos plotmėje atitinka tetrados ir triados principų kaita, atkartojanti būdingo gamtos pasauliui bekrypčio judėjimo ratu ir kryptingo tiesos kelio neatskirtumą ir nesuliejamumą. Tarp kultūrinių įvaizdžių, modeliuojančių kelio simboliką, ypatingą reikšmę įgyja tikėjimo riterio figūra, nustelbianti vienuolio, atsiskyrėlio, kalinio, ištremtojo, piligrimo, Dievo piemens figūras.