Le voyage comme une quête d’identité dans le roman Voyage de noces de Patrick Modiano

Santrauka

L’article qui est basé sur la méthodologie de la géocritique analyse le voyage comme une quête d’identité dans le roman Voyage de noces (1990) de l’écrivain français, du lauréat du Prix Nobel de la littérature Patrick Modiano. Le voyage est conçu comme une quête d’identité parce que les personnages du roman changent à partir des lieux où ils se retrouvent. Le voyage a plusieurs formes : il peut être tout simplement un voyage d’un point à l’autre, parfois il prend un aspect de la fuite et finalement il peut être conçu comme une déportation au camp de concentration. Dans tous les cas le voyage échange l’identité des personnages du roman. Le narrateur du roman avoue qu’il veut écrire une biographie d’Ingrid. Dans ce cas-là il part pour le voyage dans le monde intérieur d’Ingrid, et, naturellement, que ce voyage dure beaucoup plus longtemps que n’importe quel voyage d’un point à l’autre. Les lieux dans le roman peuvent appartenir au centre ou bien à la périphérie, c’est-à-dire, la capitale et ses lisières ou bien la capitale et les provinces du pays. Le narrateur essaie de comprendre le destin d’Ingrid, en méme temps son identité change aussi : il devient écrivain.

Kelionė kaip identiteto paieška Patricko Modiano romane Povestuvinė kelionė

Straipsnyje, remiantis geokritikos įžvalgomis, analizuojama kelionė kaip savimonės paieška prancūzų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Patricko Modiano romane Povestuvinė kelionė (1990). Kelionė suvokiama kaip savimonės paieška, nes romano personažai keičiasi priklausomai nuo tam tikrų vietovių, kuriose jie atsiduria. Kelionė išryškėja keliais pavidalais: tai gali būti paprasčiausia kelionė iš vieno taško į kitą, kartais ji įgyja pabėgimo aspektą ir, galiausiai, gali būti suvokiama kaip deportacija. Visais atvejais kelionė keičia romano personažų savimonę.

Pasakotojas prisipažįsta, kad nori parašyti romano veikėjos Ingridos biografiją. Taigi jis leidžiasi į kelionę po jos vidinį pasaulį ir, suprantama, ši kelionė užtrunka daug ilgiau negu įprastas persikėlimas iš vieno taško į kitą. Romane minimos vietovės dažniausiai suvokiamos kaip centras ir periferija, t. y. kaip šalies sostinė ir jos pakraščiai arba sostinė ir šalies provincija. Romano pasakotojas stengiasi suprasti Ingridos gyvenimo posūkius ir likimą, kartu keičiasi ir jo paties savimonė – jis tampa rašytoju.
Reikšminiai žodžiai: Modiano, savimonė, kelionė, geokritika.