Straipsnyje aptariama Federico Borromeo traktate De pictura sacra pavartota neįprasta citata, kurioje Homero tekstai pateikiami kaip autoritetingas estetinis ir istorinis šaltinis, pagrindžiantis besparnių angelų vaizdavimą Michelangelo Buonarroti darbuose. Borromeo tekste teigiama, kad didis graikų poetas dievus vaizdavo be sparnų ir judančius tarsi suglaustomis kojomis.
Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama ši sąlyginai miglota užuomina ir galimi jos šaltiniai. Viena iš minėto argumento radimosi priežasčių – bendrasis Renesanso epochos požiūris į antikinius tekstus, siekiant argumentams suteikti istorinės perspektyvos ir kultūrine tradicija pagrįsto autoritetingumo. Detalesnė aptariamo teksto analizė atskleidžia, kad Borromeo pateikia nuorodą į Homero tekstus ne tik kaip į estetinį ir istorinį, bet ir kaip į savotišką pseudoteologinį Dievo įkvėptos išminties šaltinį.