Krikščioniškų apokrifų tyrimuose palyginti nedaug dėmesio skiriama autorių savimonei ir intencijoms. Apokrifų autoriai dažnai prisistato apaštalų kartos personažais arba rašo apie įvykius, kurie jiems negalėjo būti žinomi. Tai skatina manyti, kad jie sąmoningai siekia manipuliuoti skaitytoju, jį tiesiogiai apgaudami. Šiuolaikiniuose tyrimuose apokrifinė literatūra dažnai apibūdinama kaip „padirbinys“ (forgery). Galima manyti, kad daugeliu atvejų tai nėra tiksli charakteristika. Autorių tikslas – ne manipuliacija, kuriant autoritetingos galios santykį su skaitytoju, bet tradicijos rekonstrukcija, randantis naujam Sitz im Leben. Straipsnyje pabrėžiamas antrinis, išvestinis apokrifinės literatūros charakteris. Apokrifų autoriai buvo įsitikinę savo tekstų teisingumu, nes sistemiškai rėmėsi, jų manymu, patikimais šaltiniais – būsimomis kanoninėmis evangelijomis, sakytiniais padavimais, dažnai turinčiais folklorinių bruožų, iš ankstesnės kartos perimtais teologiniais topais. Tai leido apokrifų autorių kūrybą priskirti apaštalams ar jų bendražygiams, nes, to meto įsitikinimu, mokinių kūryba teisėtai gali būti priskirta mokytojui. Labai tikėtina, kad kai kuriuose kūriniuose atsispindi ir pakeistinių sąmonės būsenų patirtis.