Santrauka
Straipsnio autorius, remdamasis kruopščia antikinių šaltinių analize, tiria daugiakalbystės reiškinį Antikoje. Poliglotams būdinga neįprasta kalbos vartosena, besiskirianti nuo gimtakalbių vartosenos (gebėjimas greitai analizuoti kalbą, pamėgdžioti svetimos kalbos garsus, greitai persiorientuoti nuo vienos kalbos prie kitos, itin gera atmintis) traukia žmonių dėmesį. Nors šie gebėjimai gali būti išugdomi, dažnai jie laikyti unikaliais, todėl poliglotai neretai vertinami kaip keistuoliai. Liudijimų apie poliglotus yra išlikę ir antikiniuose šaltiniuose. Galima pastebėti nemažai panašumų tarp poliglotų vertinimo Antikoje ir šiais laikais, bet yra ir principinių skirtumų: palyginti mažas šio reiškinio paplitimas visuomenėje, kurioje daugiakalbystė buvo įprastas dalykas, kelia tokius klausimus, kaip antai kalbos ir jos komunikacinės funkcijos vertinimas, etnocentrizmo ir imperializmo santykis, asmenybės ir kalbos sąsajos.
