Poetas, prozininkas, Lietuvos laisvės kovotojas Bronius Krivickas (1919–1952) – žemininkų kartos kūrėjas, asmenybės ir kūrybos pasaulėžiūrai formuoti rinkęsis egzistencinės filosofijos atramas. Studijuodamas lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete (1938–1943 m.), B. Krivickas klausėsi Antano Maceinos, Juozo Girniaus paskaitų, skaitė jų straipsnius, pristatančius pagrindines egzistencinės filosofijos idėjas: asmens laisvės absoliutumas, gyvenimo mirties akivaizdoje sąmonė ir nebudrios gyvensenos kritika, ribinių egzistencinių situacijų prasmė.
B. Krivickas – gilaus, sąmoningo tikėjimo krikščionis, katalikų intelektualų federacijos „Ateitis“ narys, žurnalo Ateitis us (1938–1939 m.), ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ (kuri siejo krikščionybės tradiciją su jos modernizavimo tendencijomis, pabrėždama meno autonomiją) dalyvis, programiškai siekęs suteikti meno ir apskritai kultūros kūrybai krikščioniškosios teologijos matmenį.
Straipsnio tikslas – pažvelgti, kaip B. Krivicko kūrybos (prozos ir poezijos) žmogus ribinėse egzistencinėse situacijose, – pirmiausia mirties akivaizdoje, – ieško santykio su Dievu tiesos. Šiuo (Dievo patirties ribinėje situacijoje) aspektu straipsnyje analizuojama B. Krivicko proza ir poezija. B. Krivicko poezija yra ne kartą įžvalgiai tyrinėta, o proza, drama (meniniu požiūriu neprilygstanti šio autoriaus poezijai) lig šiol yra mažai tyrinėta, kūrybos visumos aprėpti kol kas nebuvo siekta. B. Krivicko kūryboje žanrinė skirtis dar ir tokia, kad proza rašyta daugiausia iki autoriaus įsitraukimo į ginkluotą kovą prieš Lietuvos okupaciją, o visa poezija kurta jau partizanų miškuose.
Pagrindinė teorinė tyrimo perspektyva yra literatūros teologija, dėmesinga literatūrinei religinės patirties (kaip egzistencinės patirties aspekto) interpretacijai, teksto atveriamai asmeniškai Dievo (būties prasmės) paieškai.