Straipsnyje tiriama valentininio ritualo, vadinamo vestuvių mene, koncepcija vienintelėse mūsų laikus pasiekusiose valentininėse laidotuvių epitafijose Flavija Sofija ir NCE 156. Šios inskripcijos išsiskiria iš bendro valentininių šaltinių konteksto, nes išliko senovės graikų, o ne koptų kalba.
Vestuvių menė Nag Hammadi bibliotekos tekstuose yra gana daugiareikšmė sąvoka, todėl kyla klausimas, ką ji žymi minėtose valentininėse laidotuvių epitafijose. Taip pat straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kokie ryšiai sieja abi inskripcijas ir ar galima jose įžvelgti interpretuojamą vestuvių menės sampratą.