Pasitelkiant naujojo materializmo, daikto teorijos, Jurijaus Lotmano, Kennetho Grosso ir šiuolaikinės fenomenologijos samprotavimus apie medžiagiškumą bei subjekto ir objekto santykius, straipsnyje aptariama lėlės figūros reikšmė anglų rašytojos Jessie Burton istorinio romano Miniatiūristas (2014) tropologinėje sistemoje. XVII a. Amsterdamo visuomenės kontekste pagrindinės veikėjos lėlių namelis įkūnija kertines semantines įtampas, struktūruojančias pasakojimo dinamiką: išorė / vidus, žmogus / lėlė, daiktas / objektas, mobilumas / statiškumas, autentiškas / pseudo gyvenimas, gyvenimas / mirtis. Homologinio santykio tarp romano veikėjų ir daiktų ar dalykų išryškinimas analizėje leidžia daryti prielaidą, kad lėlės pasakojime veikia, viena vertus, kaip neautentiško gyvenimo tropas, liudijantis vartotojiškumo ir modernaus subjektyvumo genealoginę samplaiką, ir, antra vertus, kaip išmanaus medžiagiškumo (sapient materiality) figūros, kvestionuojančios subjekto / objekto dichotomiją Vakarų metafizinėje tradicijoje. Kitaip tariant, tiek žmonės, tiek lėlės Miniatiūriste gyvuoja daiktiškumo kontinuume, kurio reikšmės ekonomiją struktūruoja etiškai įpareigota santykiškumo ontologija (relational ontology).