[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio tikslas – literatūros teologijos aspektu aptarti Gendručio Morkūno kūrybą vaikams, susitelkiant į jo 2007 m. sukurto problemų prozos kūrinio „Grįžimo istorija“ semantiką. Gendrutis Morkūnas – rašytojas, kurio visos penkios vos per kelerius metus XXI a. pradžioje parašytos knygos patenka į 500 geriausių lietuvių autorių knygų vaikams sąrašą, o knygos „Iš nuomšiko gyvenimo“, „Blusyno pasakojimai“, „Grįžimo istorija“ – ir į pirmąjį šimtuką.
Kiek svarbus katalikų teologijos aspektas G. Morkūno kūryboje, kaip jis padeda atverti subtiliąsias kūrinių prasmes? Literatūros teologijai kaip literatūros tyrinėjimo krypčiai apibrėžti pirmiausia remiamasi meno istoriko, religijos filosofo Alejandro R. Garcios-Riveros teorinėmis įžvalgomis, jo formuluojama meno teologijos samprata; straipsnyje aptariamam problemų laukui svarbios pasirodė psichologo Tobino Harto, literatūrologių Sharon A. Stringer, Dalios Čiočytės, filosofų Luco Ferry’o, Arūno Sverdiolo ir kt. teorinės įžvalgos.
G. Morkūno kūryboje, skirtoje vaikams, krikščioniškieji motyvai atskleidžiami taupiai ir aiškiai, tačiau itin jaučiamas krikščioniškasis posluoksnis – į kūrinių meninę tikrovę įaudžiama gerai žinomų Biblijos metaforų ir įvaizdžių: labai svarbus tampa žmogaus vardo kaip žmogaus orumo ženklo motyvas, kuris skleidžiasi panašiai kaip Šventajame Rašte (Jn 10, 3); kūryboje pasikartoja kelio ir kelelio antinomija, beldimo ir atkaklaus beldimo, kol įsileidžiama, motyvas ir kt. Šie bendrieji G. Morkūno kūrybos aspektai būdingi ir jo apysakai „Grįžimo istorija“. Apysakoje Morkūnas sukuria savitą, įsimintiną personažę Viliją, kuri įkūnija mažam vaikui būdingas – psichologo T. Harto apibrėžtas – dvasines galias, vaiką priartinančias prie Dievo patirties: Vilija yra išmintinga, stebi, stebisi, klausia, atpažįsta suaugusiųjų neišsakytas mintis ir tikrąsias, gilumines jų reikmes, mato tai, ko nėra, kas yra kažkada buvę ir visada pasilieka nelinijiniame laike.