Lagaminas kaip objektas atlieka svarbią metanaratyvinę funkciją Patricko Modiano (g. 1945 m.) romanuose Liūdesio vila (Villa triste, 1975), Griuvėsių gėlės (Fleurs de ruine, 1991), Cirkas pravažiuoja (Un cirque passe, 1992), Pavasario šuo (Chien de printemps, 1993) ir Kad nepasiklystumei kvartale (Pour que tu ne perdes pas dans le quartier, 2014). Modiano panaudoja antinomines lagamino kaip objekto savybes. Personažams lagaminas kartais naudingas: jame jie laiko savo brangiausias relikvijas; bet kartais ir nenaudingas: sunkus ir slegiantis bagažas apsunkina ir stabdo personažus. Vieni palieka lagaminus (įsišaknijimas), kiti nešiojasi su savimi (klajonės). Galiausiai lagaminas – ribų arba sienos, pabėgimo ir pavojaus ženklas – pradeda reikšti Antrojo pasaulinio karo okupaciją ir Alžyro karą. Taigi lagaminas kaip objektas atveria svarbų ir drauge dviprasmišką hermeneutinį ryšį, kurį autorius mezga su praeitimi. Mūsų analizė siekia įrodyti, kad šioji tekstinė nuoroda liudija nutylėtą nostalgiją, neleidžiančią atminčiai sustingti ir atmetančią užmarštį.