Straipsnyje aptariamos nostalgijos formos dviejų iškilių XX amžiaus autorių – prancūzakalbio lietuvių poeto Oskaro Milašiaus ir lietuvių poeto Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Abu galima vertinti kaip tremties poetus, nors Milašiaus atveju kalbėtume apie savanorišką tremtį, o Nykos-Niliūno – apie priverstinę. Poetinės raiškos kalba taipogi skiriasi: vien Nyka-Niliūnas jaučia nostalgiją gimtajai kalbai, kuri yra jo „tikroji vieta“ žemėje. Tačiau panašumų ir sutapimų ženkliai daugiau nei skirtumų. Lyginamoji dviejų autorių kūrybos analizė pasirinktu aspektu liudija, kad prarasties tema ir sugrįžimo motyvas yra abiejų poetų kūrybinio modelio ašis. Būtent prarasties moduliacija atskleidžia plačią nostalgijos niuansų gamą, visų pirma susijusią su vaikystės archetipais. Nostalgija nėra monotoniška, niūri ar ūkanota, priešingai – ji nuosekliai atveria vis daugiau kūrybinių galių. Nostalgijos dinamizmą išreiškia utopinės erdvės paieškos begalybėje atsispiriant nuo konkrečios įvietintos ir įlaikintos aplinkos – būtent nostalgija kreipia poetinę svajonę metafizinės tikrovės link. Skirtingai dviejų autorių suvokta, ši tikrovė priklauso nuo istorinės-socialinės aplinkos (išorinių priežasčių) ir nuo požiūrio į tikėjimą (svariausios vidinės priežasties). Įkvėpdama ne tik fizinę kelionę į konkrečią šalį, bet ir metafizinę kelionę erdve bei laiku, nostalgija tampa vis labiau nepriklausoma nuo konkrečios tremtinio situacijos. Mūsų analizė patvirtina tezę: „Nostalgija turi du veidus: įsišaknijimo ir klajokliškos savasties“ (Barbara Cassin).