Straipsnyje aptariama Ingeborgos Bachmann (1926–1973) utopijos suvoktis. I. Bachmann utopinė koncepcija susiformavo veikiama stiprios Roberto Musilio (1880–1942) romano Žmogus be savybių įtakos. Mokslinėje literatūroje ši įtaka buvo pastebėta ir analizuota. Šiame straipsnyje siekiama patikslinti kai kuriuos svarbius I. Bachmann kūrybos aspektus remiantis specifiniais Žmogaus be savybių bei I. Bachmann romano Malina struktūros ir siužeto bruožais. Savo didžiajame romane R. Musilis pristato penkias pagrindines utopijas, kurių turinys, šio straipsnio autorės nuomone, reikšmingai įtakojo I. Bachmann estetinę koncepciją. Čia reikėtų paminėti ne tik „kitos būsenos“ ar „kito gyvenimo meilėje“, „induktyvaus principo“, bet ir „tikslumo“, „eseizmo“, „motyvuoto gyvenimo“ utopijas.
I. Bachmann apibrėžia savąją utopijos sąvoką, remdamasi R. Musiliu: „Utopija nėra tikslas, tai –kryptis.“ Taigi utopijos esmė glūdi jos tęstinume bei atvirume. Autorės utopinio mąstymo pagrindas – dialektinė įtampa tarp tikrovės ir kryptingo judėjimo pakitusios realybės bei naujos moralės link. Pagrindinė rašytojos estetinio koncepto definicija, „literatūra yra utopija“, taip pat remiasi R. Musiliu. Tačiau šio autoriaus utopinės literatūros sampratą I. Bachmann transformuoja ir išplečia, apibrėždama literatūrą kaip kalbos utopiją.