Santrauka
Straipsnyje aptariama Motiejaus Miškinio teksto „Realistas metafizikas“ (1931) genezė; analizuojamos su vertimu į rusų kalbą susijusios problemos. Konstatuojama, kad lietuvių kritiko pateiktai Dostojevskio kūrybos interpretacijai būdinga savasties ir svetimybės (savo ir svetimo) samplaika. Teigiama, kad Miškinio interpretacijai esminės įtakos turėjo rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo knyga Dostojevskio pasaulėvaizdis (1923): šiame veikale lietuvių kritikas rado idėjas, atitikusias jo paties didžiojo rusų rašytojo kūrybos supratimą. Miškinis į Dostojevskio kūrybą žvelgia per (1) religinę ir (2) istorinę politinę prizmę. Miškinio atlikta Berdiajevo teksto transformacija apibūdinama kaip adaptacija (perkeitimas ir pritaikymas), skirta moksleivijai, tuometiniam adresatui.
Straipsnyje aptariamos kai kurios Miškinio teksto vertimo į rusų kalbą problemos, susijusios su jam būdingu bruožu – skoliniais. Detaliai analizuojami Miškinio savinimosi dviejų Berdiajevo žodžių (экстатический, первородство) atvejai, pateikiama jų vertimo sklaida. Taip pat aptariamas Dostojevskio citatų pateikimo Miškinio interpretacijoje savitumas (perfrazavimas), jų pritaikymas siūlomai interpretacijai. Vertimo kaip savinimosi („darymo savu“) analizė patvirtina Hanso-Georgo Gadamerio mintį, kad „kiekvienas vertėjas yra interpretatorius“.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
