Straipsnyje nagrinėjamas LSSR partinių ir saugumo struktūrų vaidmuo plačiai pagarsėjusiame transatlantinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikų „atradime“. Rekonstruojama įvykių raida nuo pirmos viešos žinios apie aptiktą slaptavietę 1958 m. iki palaikų iškėlimo ir palaidojimo kapinėse 1964 m. Atskleidžiamas direktyvinis, politinis ir ideologinis proceso pobūdis, „planiniai“ koordinuoti veiksmai, kontrolės mechanizmai ir motyvai, istorinių faktų „adaptavimas“ ir panauda viešam propagandiniam SSRS diskursui, trumpalaikiai ir ilgalaikiai padariniai istorinei atminčiai, iš dalies – ir įtaka besitęsiančioms atminties kultūros bei politikos tendencijoms.