Lietuvių tautinė mažuma Latvijoje (nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m.): lietuviai katalikų kunigai

Santrauka

Nuo XIX a. antros pusės Latvijos pramoniniai miestai – Ryga, Liepoja, taip pat Jelgava – tapo svarbiais lietuvių bendruomeninio gyvenimo centrais, nes juose įsikūrė gana daug lietuvių tautybės gyventojų. Dauguma jų dirbo pramonės įmonėse bei kitus paprastus darbus ir buvo katalikai. Lietuvių taip pat gyveno kai kuriuose miesteliuose ir kaimo parapijose. Po Pirmojo pasaulinio karo nemenkai lietuvių daliai persikėlus į etninę tėvynę, Latvijoje liko nemažai lietuvių, kurie sudarė palyginti didelę lietuvių mažumą. Lietuvių tautybės kunigų veikla Latvijoje buvo labai reikšminga ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir lietuvių mažumos ir visos Latvijos valstybės istorijoje. Čia ypač svarbus laikotarpis iki 1918 m., kai lietuvių kunigai ne tik veikė lietuvių visuomeniniame sąjūdyje Rygoje bei kitose vietose, bet ir įsitraukė į latvių tautinio atgimimo procesus Latgaloje. Atsižvelgiant į tą reikšmę, kokią parapijos ganytojas ir jo pažiūros aptariamu laiku turėjo katalikų parapijose, kunigų vaidmuo buvo labai svarbus. Tarpukariu jie taip pat vaidino esminį vaidmenį užtikrinant ir plėtojant lietuvių mažumos kultūros, švietimo ir visuomeninių organizacijų sistemos veiklą.