Privalomosios karo tarnybos sovietinėje armijoje vertės klausimas tarnavusiųjų (1967–1990) požiūriu

Santrauka

Straipsnyje pristatomas tyrimas, kuriame, pasitelkus kokybinio tyrimo – sakytinės istorijos ir turinio analizės – metodus, analizuojama tarnyba sovietinėje armijoje (1967–1990 m.) vertės aspektu, žvelgiant iš ideologinės bei tarnavusiųjų refleksijos perspektyvos. 1967–1990 m. Lietuvos Sovietų Socialistinėje Respublikoje (toliau – LSSR) leistuose periodiniuose leidiniuose „Komjaunimo tiesa“ ir „Jaunimo gretos“, nors juose ir skiriama nemažai dėmesio vyro kaip kario tapatybei, spausdintų straipsnių turinys paviršutiniškas ir akcentuoja tokias pagrindines savybes kaip „bebaimiškumas“, „užsigrūdinimas“, „sutvirtėjimas fiziškai“ bei „vyriškumas“. O interviu metu užfiksuoti tarnavusių lietuvių pasakojimai atskleidžia požiūrių į tarnybą armijoje įvairovę – jie priklauso nuo socialinės aplinkos, įgytos patirties ir išsilavinimo. Nors tarnyba daugumos matoma kaip „prarasti gyvenimo metai“, dalis įžvelgia ir teigiamų jos rezultatų, tokių kaip surimtėjimas ar savarankiškumo įgijimas. Visgi tarnybos metai dėl įkrautos smurtinės aplinkos bei nemalonių gyvenimo sąlygų prisidėjo ir prie susvetimėjimo, atsargumo arba kitaip – prie tarybinio gyvenimo būdo įtvirtinimo, kai buvo įprasta meluoti, vogti, prisitaikyti ar tuščiai leisti laiką. Ir nors tarnyba, atsižvelgiant į ginkluotųjų pajėgų rūšį, trukdavo tik dvejus ar trejus metus, kai kuriems vis dar yra didžiausias gyvenimo nuotykis arba slogus prisiminimas, kuris sugrįžta kuriozinių pasakojimų pavidalu arba poreikiu burtis į bendraminčių ratą ir išsikalbėti.