Straipsnyje per pirmojo Vilniaus antreprenerio Ivano Šumano veiklą nagrinėjami XIX a. antros pusės Vilniaus miesto pramoginės scenos – likusios nacionalinių kanonų ir pagrindinio teatro scenos paraštėse – raidos ypatumai. Pobaudžiavinę ir posukiliminę Vilniaus pramoginę kultūrą ne tik pristatau platesniame kultūriniame regioniniame kontekste, bet ir parodau, kaip šios naujos kultūros vartojimas sutapo su modernizacijos procesų iššūkiais, vienas kurių – viešosios erdvės mieste poreikis. Tokio poreikio iškilimas XIX a. antros pusės Vilniuje žymi naujos miestietiškos kultūros ir jos vartotojų, peržengiančių tradicines socialines ir ekonomines klasių ribas, atsiradimą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.