Sandraugos Pax Sovietica ribų susidarymas Vidurio ir Pietryčių Europoje: Jugoslavijos komunistų partija ir Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį karą

Santrauka

Straipsnyje aptariamos sovietų pastangos sukurti **Pax Sovietica** Vidurio ir Pietryčių Europoje naudojant liaudies pasipriešinimo judėjimus nacių okupuotose šalyse. Nagrinėjamas Jugoslavijos atvejis. Autorius analizuoja sovietų vyriausybės ir Kominterno santykius su Jugoslavijos komunistų partija, kuri buvo įtakingiausia karinio antinacistinio pasipriešinimo organizatorė, ir sovietų požiūrį į oficialiai pripažįstamą Jugoslavijos vyriausybę tremtyje (įsikūrusią Londone) ir jos karines pajėgas Jugoslavijoje - četnikus bei ryšius su jais. Straipsnyje kritikuojama tiek Jugoslavijos istoriografija, aiškinanti, kad Tito partizaninis judėjimas buvo nepriklausomas ir neprižiūrimas iš Maskvos, tiek sovietinė istoriografija, teigianti, kad Jugoslavijos komunistų partija per visą karą stipriai priklausė nuo Maskvos. Autoriaus manymu, abi istoriografinės tradicijos nepagrįstai sumenkino karališkosios Jugoslavijos vyriausybės tremtyje ir JAV bei Didžiosios Britanijos diplomatijos vaidmenį Tito ir Sovietų Sąjungos santykiuose Antrojo pasaulinio karo metu. Straipsnyje iškeliamos trys naujos hipotezės: 1) 1941 m. komunistinis sukilimas Jugoslavijoje buvo tvarkomas Kominterno ir organizuotas dėl Sovietų Sąjungos interesų; 2) Tito partizaninis judėjimas buvo faktiškai nepriklausomas nuo Maskvos iki pat 1944 m., kada buvo pradėta teikti materialinė ir karinė pagalba; 3) pagrindinis Tito partizaninių kovų tikslas buvo socialistinė revoliucija, nors tai nebuvo viešai propaguojama, siekiant nepykdyti Maskvos sąjungininkų Vakaruose.

Autorius daro išvadą, kad Sovietų Sąjunga Antrojo pasaulinio karo metais palaikė dvejopus santykius su Jugoslavija: oficialius diplomatinius su karališkąja Jugoslavijos vyriausybe Londone ir slaptus nelegalius su Jugoslavijos komunistų partija ir Jugoslavijos nacionaliniu išsilaisvinimo judėjimu. Pastarųjų santykių pasikeitimas įvyko 1944 m. rugsėjį po Tito susitarimo su Stalinu dėl realios karinės Raudonosios armijos paramos, padėjusios komunistiniams Jugoslavijos partizanams paimti valdžią šalyje. Četnikų judėjimas, vadovaujamas generolo D. Michailovičiaus, buvo pagrindinis nesutarimų tarp sovietų vyriausybės ir Jugoslavijos vyriausybės tremtyje, remiamos britų, šaltinis. Esminis šių santykių pokytis įvyko 1942 m. gruodį, kai Maskva atvirai pareikalavo Londono paveikti Jugoslavijos karališkąją vyriausybę, kad ši pakeistų savo politiką četnikų atžvilgiu. Autoriaus teigimu, Jugoslavijos komunistų partija esminę paramą iš užsienio per Antrąjį pasaulinį karą gavo iš Maskvos. Tai buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs Jugoslavijos pilietinio karo baigtį Tito Jugoslavijos komunistų naudai. Galiausiai ši Maskvos politika įtvirtino Vidurio ir Pietryčių Europos **Pax Sovietica** pasienio sritį rytinėje Adrijos pakrantėje ir rytinėse Alpėse. Taigi, anot autoriaus, „tiltas“, jungiantis Europą ir Aziją, buvo iškart po Antrojo pasaulinio karo pasidalytas tarp „Rytų" ir „Vakarų" politinių-karinių blokų: didžioji dalis Balkanų ir Pietryčių Europos liko sovietų kontrolėje, o Mažoji Azija ir Graikija tapo vakariečių sąjungininkų įtakos zona. Panašiai ir istorinė Vidurio Europa buvo padalyta į Vidurio Vakarų Europą ir Vidurio Rytų Europą tarp sovietų ir vakariečių. Galiausiai šis politinis, karinis ir ekonominis Europos padalijimas į **Pax Sovietica** ir **Pax Occidentalica** buvo sankcionuotas „didžiųjų trijų" Jaltos ir Potsdamo konferencijose 1945 m. Apibendrindamas autorius teigia, kad Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkų planai buvo susiję ne tiek su realiu pasipriešinimo judėjimų indėliu į karo veiksmus, kiek su galima šių judėjimų politine svarba po karo ir potencialia jų daroma žala kai kurių didžiųjų valstybių interesams bei susitarimams.

Lietuvos istorijos horizontas plečiasi. Negalime svarstyti mūsų valstybės XX a. patirtų sukrėtimų nenusimanydami apie platesnį Vidurio Europos kontekstą, o Pietryčių Europa yra kone **terra incognita**. Tačiau akivaizdu, kad ten vykę istoriniai procesai yra sudedamoji mūsų regiono raidos dalis. Straipsnio autorius, naudodamasis Jugoslavijos pavyzdžiu, parodo, kaip buvo realizuojama nuosekli Vidurio Europos visuomenių komunizacijos politika. Tyrinėdamas Antrojo pasaulinio karo įvykius Jugoslavijoje, jis pateikia šaltojo karo genezės Vidurio Europoje prielaidas. Analizuojant sovietų ir sąjungininkų - anglų bei amerikiečių - interesus pokario pasaulio tvarka, išaiškėja, kad Jugoslavijos komunistų partija, vadovaujama Josifo Broz Tito, tapo skirtingų politinių blokų įrankiu dar pasaulinio karo metu. Abu blokai nuolat teikė karinę, materialią ir politinę pagalbą minėtai partijai nuo 1943. Sovietai siekė kontroliuoti Jugoslavijos komunistinę valstybę kaip ir kitas į jų valdžią patekusias šalis. Sąjungininkai taip pat turėjo savo interesų panaudoti komunistinę Jugoslaviją išvaduojant iš sovietų dominavimo komunistines Vidurio Europos valstybes. Vakarų sąjungininkai savo propagandoje skelbė, kad Jugoslavija, būdama komunistine valstybe, išlaikė savo suverenitetą ir gerus santykius su Vakarais. Toks pavyzdys turėjo skatinti Vidurio Europos komunistines šalis išsivaduoti iš sovietinės priklausomybės ir, nepakeitus komunistinio režimo, savarankiškai tvarkyti šalių vidaus ir užsienio politiką. Šaltojo karo genezės kontekste skatinamas naujas požiūris į Antrojo pasaulinio karo įvykius, pasipriešinimo judėjimą bei jų vertinimus Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurias sovietai kontroliavo iki paskutiniojo XX a. dešimtmečio.

V. B. Sotirovič baigė Budapešto Centrinės Europos universiteto Naujųjų amžių istorijos fakultetą ir šiuo metu baigia rašyti disertaciją. Nuo 2000 m. rudens straipsnio autorius dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete tęstinį kursą „Centrinės ir Pietryčių Europos lyginamoji istorija (1700-2000 m.)“.