Lietuvių kultūros ir švietimo sąjūdis baltarusių-lietuvių paribyje 1920-1939 metais vietinės lenkų administracijos požiūriu

Santrauka

Šis darbas parengtas remiant Baltarusijos respublikiniam fundamentalių tyrinėjimų fondui. Autorius straipsnyje mėgina nušviesti lietuviškų kultūros ir švietimo organizacijų, privačių mokyklų, lietuvių kunigų veiklą baltarusių - lietuvių paribyje pagal tai, kaip ji atspindima apskričių ir vaivadijos lygio lenkų administracijos atitinkamuose dokumentuose. Panaudoti įvairūs šaltiniai (pirmiausia iš Baltarusijos, taip pat Lietuvos bei Lenkijos archyvų), kurių daugelis pirmą kartą pateko į mokslinę apyvartą. Atskirų mokyklų, bibliotekų, Šv. Kazimiero bei „Ryto" draugijų ratelių veikla parodyta lietuvių judėjimo visame Vilniaus krašte kontekste. Nusistatęs svarbiausias darbo kryptis ir išanalizavęs dokumentus, autorius atskleidė nuotaikas ir pažiūras, vyraujančias tarp lietuvių kunigų, mokytojų, kultūros bei švietimo organizacijų žemutinių grandžių vadovų. Nors panaudoti šaltiniai yra subjektyvaus pobūdžio, juose nėra rimtos tarpkonfesinių ir tarpetninių santykių baltarusių-lietuvių paribyje analizės, jie leidžia daryti kai kurias išvadas dėl nagrinėjamų problemų. Lietuvių ir lenkų santykiai nušviečiami susiejus su įtemptais tarpvalstybiniais Lenkijos santykiais su Lietuva laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, tada egzistavusiais visuomenėje stereotipais. Archyviniai dokumentai patvirtina, kad lenkų valdžia labai neigiamai vertino lietuviškąjį judėjimą. Lenkų valdininkai vienareikšmiškai traktavo jį kaip ardomąjį, nukreiptą prieš Antrąją Lenkijos Respubliką. Būtent tuo jie ir grindė savo represines priemones lietuvių atžvilgiu. Antra vertus, Vilniaus krašto lietuvių visuomenei Lenkija buvo svetima valstybė. Ypač įtempti lenkų ir lietuvių santykiai buvo paribio (taip pat lietuvių-baltarusių) vietovėse. Vietinių lietuvių gyventojų tautinio sąmoningumo lygis baltarusių-lietuvių paribyje dėl nedidelio jų skaičiaus ir kai kurių kitų priežasčių liko žemas. Todėl ten kultūrinė bei šviečiamoji veikla neįgijo masinės bazės, išskyrus Lydos, Gardino ir Breslaujos (Braslavo) apskritis, kuriose buvo stiprios lietuvių organizacijų pozicijos. Aktyviai veikiant Šv. Kazimiero draugijos skyriams, „Ryto" rateliams ir bibliotekoms, nors ir lėtai, bet tvirtėjo lietuvių tautinė savimonė, siekis išsaugoti savąją kultūrą bei kalbą. Lenkijos valdžios įstaigos ir politinės jėgos traktavo paribio žemes išimtinai kaip arealą lenkų kultūrai įtvirtinti. Todėl dargi nežymi lietuvių organizuoto judėjimo aktyvizacija sukėlė neadekvačią Lenkijos valdžios organų, kurie ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje ji faktiškai sutriuškino (tai turėjo neigiamų padarinių, ypač paribio vietovėse) reakciją. Straipsnyje taip pat pateikta medžiaga apie lietuvių ir baltarusių sambūvį. Jų tarpusavio bendravime vietiniu lygmeniu pasireiškęs atšalimas, kuris vis dėlto nevirto priešiškumu, paaiškinamas baltarusių-lietuvių politinių santykių pokyčiais, glaudaus bendradarbiavimo tarp baltarusių ir lietuvių tautinių judėjimų nebuvimu, lietuvių tautybės gyventojų problemų nepaisymu Vakarų Baltarusijos komunistų partijos veikloje.