Straipsnyje analizuojama Lietuvių jėzuitų išeivijoje veiklos kryptys ir problemos 1931–1990 m. Tyrime pasitelkiami archyviniai jėzuitų dokumentai, kaip antai metinės susirinkimų ataskaitos, pasitarimų protokolai, korespondencija ir memuarai. 1948 m. jėzuitai su vyresnybės Romoje pritarimu įkūrė viceprovinciją, kuri subūrė visus nuo gimtosios Lietuvos jėzuitų provincijos atskirtus dvasininkus. Emigracijos iššūkiai vertė vienuolius prisitaikyti prie naujojo pasaulio kasdienybės, puoselėti jėzuitiškojo gyvenimo dvasią ir saugoti tautinę savimonę. Jėzuitai toliau tęsė savo misionierišką veiklą už viceprovincijos ribų, vyko į misijas Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Urugvajuje. Plati veiklos geografinė erdvė kėlė rūpesčių ir pačių jėzuitų dvasiniam pašaukimui. Lygia greta įtakos turėjo ir Vatikano II susirinkimo nutarimai, kurie jėzuitus vertė iš naujo permąstyti priklausymą ordinui.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.