Straipsnyje Vokės kultūrinis kraštovaizdis nagrinėjamas kaip totoriška erdvė iš dvasinės kultūros perspektyvos. Trys skirtingi jos patyrimo būdai pristatomi nagrinėjant XVII a. katalikiškos raštijos formuojamus vaizdinius ir XXI a. Vokės apylinkėse užrašytus totorių gyvenimo pasakojimus. Prieš keturis šimtus metų kontrreformacijos idėjų sklaidos įkarštyje inicijuota katalikų piligrimystės į Trakus tradicija kūrė naujas Vilniaus ir Trakų kraštovaizdžio reikšmes ir darė įtaką kaimynystėje gyvenančių konfesinių grupių santykiams. Šis metas paliko atgarsį istorinėje atmintyje, tačiau kasdienėje kultūroje tarpusavio santykius lėmė ne tik neišvengiamai egzistuojantys religiniai ir etnokultūriniai skirtumai, bet ir panašumai. XXI a. užrašyti vietinių totorių gyvenimo pasakojimai leidžia vertinti Vokės slėnį kaip totorių piligrimystės erdvę, patiriamą fiziškai ar atmintimi keliaujant po esamas ir išnykusias totorių mečetes, kapines, kur susitinkama su savais, taip išgyvenant bendrystės šventę. Raštijoje ir sakytinėje medžiagoje aptinkami totorių gydymo magijos atvejai pristato Vokės apylinkes kaip traukos vietą, kur įvairių konfesijų žmonės ieškodavo išsivadavimo iš sunkiai įveikiamų negalių.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.