Ispanijos moriskų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių koranai: palyginimas ir bendrų bruožų suradimas

Santrauka

Šio straipsnio tikslas – pristatyti preliminarų palyginamąjį Korano vertimų, kuriuos atliko ispanų mudeharai (musulmonai, likę Iberijos pusiasalyje po krikščionių užkariavimo) ir moriskai (musulmonai, priversti priimti krikščionybę), o kitoje Europos pusėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) – totoriai, tyrimą. Ispanijos mudeharai ir moriskai bei LDK totoriai lai- komi autochtoniškomis Europos musulmonų bendruomenėmis. Šio palyginimo pagrindą sudaro keli pagrindiniai faktai: tiek moriskų (nuo Granados užkariavi- mo 1492 m. iki moriskų išvarymo 1609 m.), tiek LDK totorių (XVII–XIX a.) li- teratūrinė kūryba buvo išskirtinai rašyta ranka. Abi grupės išsaugojo išpažįstamą religiją – islamą, tačiau menkai temokėjo arabų (su kai kuriomis retomis išimti- mis) – Korano apreiškimo šventąją kalbą. Be to, neturėdami sąlyčio vieni su kitų kultūra, tiek moriskai, tiek LDK totoriai pritaikė arabų abėcėlę savo kalboms – atitinkamai romanų ir slavų. Taikydami šią adaptacijos strategiją jie išlaikė savo raštų šventumą ir sugebėjo išversti Koraną į jiems visiškai suprantamą kalbą. Tačiau, nepaisant šių ryškių dviejų grupių panašumų, būtą ir esminių skirtumų. LDK totoriams buvo suteikta visiška religijos laisvė, o ispanų moriskai buvo smarkiai persekiojami dėl bet kokių islamo išpažinimo ženklų apraiškų. Siekdama geriau nušviesti Europos musulmoniškų kultūrų fenomeną, šiame darbe pateiksiu įvairių šių grupių Korano vertimų rankraštinių pavyzdžių bei preliminarias išvadas apie informaciją, kurią galima gauti iš tokio pobūdžio šaltinių.