Kaip mąstyti apie XX amžiaus žmogų, atsidūrusį ribinių situacijų ir lemtingų pasirinkimų akivaizdoje?
Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kokios istorijos teorijos lauke suformuojamos idėjos gali padėti naujai interpretuojant XX amžiaus istoriją, žmones, atsidūrusius sudėtingose situacijose, jų priimtus sprendimus, pagaliau – trauminę individualią bei kolektyvinę atmintį. Sudėtinga XX amžiaus istorija ir jos atmintis yra kupina prieštarų, todėl šiuolaikinei Lietuvos visuomenei mėginant diskutuoti apie tam tikrus įvykius, reiškinius, asmenis bei siekiant susitarti dėl šių dalykų įamžinimo, nuolat kyla atminčių karai. Atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog šiuolaikinėje istoriografijoje, kalbančioje apie istoriko darbo tikslą bei prasmę, taip pat praeities tyrinėtojo atsakomybę visuomenei, yra pabrėžiami keli dalykai: 1) istorikai XXI amžiuje privalo rasti naują kalbėjimo būdą apie sudėtingus istorijos klausimus; 2) mokslininkai turi jausti dvigubą atsakomybę – praeities ir dabarties žmonių atžvilgiu – bei privalo stengtis parodyti praeityje gyvenusių žmonių likimus dabarties perspektyvoje; 3) praeities tyrimai turi prisidėti prie šiandienos žmogui stingančių „interkultūrinių kompetencijų“, padedančių suprasti Kitą (praeities ir dabarties žmogų), ugdymo; 4) siekdami pirmiau paminėtų tikslų istorikai privalo paversti savo discipliną „supratimo profesija“, skatinančia smalsumą ir atvirumą pasauliui; 5) praeities tyrinėtojai, susidūrę su bandymais paversti juos politikais arba teisėjais, privalo palikti praeitį atvirą naujiems klausimams ir interpretacijoms; 6) praeities tyrinėtojai turi užsiimti teorine (auto)refleksija, kuri yra būtina siekiant atlikti visuomenės gyvenimui svarbią kritiko funkciją; 7) istorikams reikia mąstyti apie dabarties dimensijos svarbą akistatose su sudėtingais istorijos klausimais. Istorikai dirba su kolektyvine atmintimi siekdami spręsti visuomenei kylančias savęs supratimo laike problemas. Praeities tyrinėtojai taip pat siekia inicijuoti praeities ir dabarties žmonių dialogą. Pristatant empatijos, kaip metodo, teikiamas galimybes istorijos ir dabarties pažinimui, straipsnyje daugiausia remiamasi britų istoriko, archeologo ir filosofo George’o Robino Collingwood’o idėjomis. Šis mokslininkas vertinamas kaip suformulavęs itin svarbių įžvalgų apie empatiją.