Straipsnyje žvelgiama į Vilniaus projektavimo ir statybos procesus sovietmečiu iš istoriografijoje dar plačiai nenagrinėtos perspektyvos. Ši perspektyva remiasi esamo ir naujai statomo miesto santykių analize sovietinės miestų modernizacijos kontekste. Tyrime, interpretuojant komunistinį miesto modelį kaip utopiją, siekiama atskleisti ne tik kokią įtaką tai turi neigiamo požiūrio į istorinį miestą formavimuisi, bet ir kokią apčiuopiamą formą utopija įgyja realizavimo procese. Straipsnyje teigiama, kad šis procesas, įvardijamas kaip racionalus kelias į utopiją ir pasireiškiantis fragmentišku užstatymo projektų įgyvendinimu, yra viena iš pagrindinių sovietmečiu vykusios urbanistinės miesto erdvės dezintegracijos priežasčių.