Dokumentas teismo proceso įrodymų hierarchijoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiaus pabaigoje–XVI amžiaus pirmoje pusėje
XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rašto kultūros tyrėjų diskusija dėl dokumentų juridinės galios teismo procese skatina atidžiau analizuoti rašytinio dokumento naudojimo ir reglamentavimo LDK teisenoje chronologiją, vietą įrodymų sistemoje bei reikšmės sampratą bajorų teisinėje sąmonėje. Lietuvos Metrikos Teismų bylų knygose įrašyti teismo protokolai ir sprendimai atskleidžia procesą, kai, plintant rašto kultūrai ir išaugus dokumentų poreikiui valstybės vidaus gyvenime, rašytinis dokumentas įgijo savarankiško ir teisėto įrodymo teisme funkciją. Civilinėse (pirmiausia – žemėvaldos) bylose dokumentų juridinė galia įrodymų sistemoje buvo pripažinta jau XV a. viduryje (nors imperatyviai jų dar nereikalauta), o aprobuota Pirmojo Lietuvos Statuto išplėstinėje redakcijoje. Teisminių įrodymų struktūroje ilgai viešpatavę „spalvingi teisingumo rūbai“ (priesaika, gestas, kepurės statymas) XV–XVI a. sankirtoje viršenybę užleido dokumentui, kuris imtas laikyti patikimesniu už asmeninę priesaiką, o tam tikrais atvejais – ir už liudijimą, įrodymu. Toks požiūris ilgainiui įsitvirtino ir bajorų sąmonėje, jie įvairius sandorius stengėsi sudaryti raštu, o tai praversdavo teisme sprendžiant konfliktus. Juolab kad Lietuvoje, skirtingai nei Lenkijos karalystėje, ir viešieji, ir privatūs dokumentai laikyti vienodai svarbiais įrodymais. Nors įrodymų hierarchija su dokumentų prioritetu griežtai ir specialiame straipsnyje buvo reglamentuota tik Antrajame Lietuvos Statute (IV skyriaus 52 straipsnyje „Apie įrodymus ir išsiteisinimus“), šaltinių analizė leidžia drąsiai teigti, kad svarbiausias šio straipsnio šaltinis buvo XV a. pabaigos–XVI a. pirmos pusės teismų praktika.