Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101

2024, vol. 53, pp. 19–37 DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2024.53.2

Adoptarunt et levarunt: nesantuokinių vaikų krikštatėviai XVIII amžiaus Vilniaus dekanato parapijose

Ugnė Jonaitytė
Doktorantė
Lietuvos istorijos institutas
El. paštas: ugne.jonaityte@istorija.lt

Santrauka. Straipsnyje aptariamas Lietuvos istoriografijoje iki šiol dėmesio nesulaukęs nesantuokinių vaikų krikštatėvių klausimas XVIII a. Vilniuje. Tekste, remiantis išlikusių Vilniaus dekanatui aptariamu laikotarpiu priklausiusių parapijų krikšto metrikų knygų duomenimis, analizuojamos krikštatėvių parinkimo nesantuokiniam vaikui tendencijos. Pirmiausia tiriama, kiek krikštatėvių dalyvaudavo krikštijant nesantuokinį vaiką, ar tarp krikštatėvių pasitaikė tokių, kurie būtų tapę daugiau nei kelių nesantuokinių vaikų dvasiniais globėjais. Straipsnyje taip pat pateikiama socialinio nesantuokinių vaikų statuso visuomenėje analizė. Remiantis duomenimis apie krikštatėvių ir tėvų pavardes, socialinį statusą bei gyvenamąją vietą, nagrinėjami numanomi giminystės, socialiniai ir geografiniai ryšiai tarp nesantuokinių vaikų tėvų ir krikšto tėvų. Galiausiai, straipsnyje bandoma atsakyti, ar krikštatėvių ir nesantuokinių vaikų bendravimas galėdavo peržengti formaliuosius santykius, kai ir po krikšto ceremonijos būdavo palaikomi artimi ryšiai.
Reikšminiai žodžiai: nesantuokiniai vaikai, krikštatėviai, Vilnius, Vilniaus dekanatas, XVIII a.

Adoptarunt et levarunt: Godparents of Illegitimate Children in the 18th Century Vilnius Deanery

Summary. This article explores a previously uninvestigated topic: the role of godparents for illegitimate children in the 18th century Vilnius deanery. The research is based on analysing baptism records from parishes within the Vilnius deanery during this period. The study delves into the selection of godparents for illegitimate children, investigating such factors as the number of godparents present at the baptism and whether they acted as spiritual guardians for multiple illegitimate children. Additionally, it examines the social status of the godparents, analyzing surnames, social standing, and place of residence to determine possible kinship, social, and territorial relations with the parents. Furthemore, the paper explores whether relationships between godparents and illegitimate children extended beyond the formal baptism ceremony.
Keywords: illegitimate children, godparents, Vilnius, Vilnius deanery, 18th century.

_______

Received: 07/03/2024. Accepted: 18/04/2024
Copyright © 2024 Ugnė Jonaitytė. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Krikšto ceremonija ankstyvaisiais naujaisiais laikais tebeturėjo simbolinę prasmę ir buvo suvokiama kaip antras, dvasinis, vaiko gimimas1. Šiuo atveju krikšto tėvams buvo priskiriamas dvasinių vaiko globėjų vaidmuo2. Iš krikštatėvių buvo tikimasi, kad jie bus savo krikšto vaikų religinio gyvenimo mokytojai ir skatintojai. Tiesa, jau nuo XVI a. vidurio dalyje visuomenių krikštatėviai pradėti vertinti labiau ne kaip dvasiniai, bet kaip žemiškieji globėjai, todėl renkantis krikštatėvius buvo svarbus jų statusas visuomenėje3. Krikštatėvių institutas neretai tapdavo puikia galimybe tėvams plėsti socialinius ryšius. Aktualiausia tai buvo žemesniųjų sluoksnių atstovams, kurie vaikų krikštatėvius neretai rinkdavosi iš aukštesnio socialinio sluoksnio4. Šiuo požiūriu įdomus nesantuokinių vaikų krikštatėvių klausimas. Šie krikštatėviai sutikdavo tapti dvasiniais, kartu ir žemiškaisiais globėjais vaiko, kurio motina visuomenės neretai būdavo smerkiama ir atstumiama.

Lietuvos istoriografijoje krikštatėvių klausimas buvo daugiausia etnografų tyrimo objektas. Iš etnografų darbų žinoma apie XIX a. pabaigos–XX a. Lietuvos liaudiškąjį krikšto sakramento aspektą: liaudies tikėjimą ir prietarus, susijusius su krikštynų apeigomis, krikštynų papročius, krikštatėvių parinkimo motyvus5. Rasos Paukštytės-Šaknienės monografijoje šiek tiek dėmesio skirta ir prietarams, susijusiems su nesantuokinių vaikų krikštatėviais6. Iš istorikų darbų minėtina tik Davido Fricko studija, skirta XVII a. Vilniaus gyventojų bendruomenėms ir religinėms grupėms7. Atskiras poskyris knygoje skirtas ir su krikšto ceremonija bei krikštatėvių institutu susijusioms praktikoms skirtingose Vilniaus konfesinėse bendruomenėse8. Visgi Lietuvos istorikų darbuose dar nebuvo kalbėta apie nesantuokinių vaikų krikštatėvius. Tad šiuo straipsniu siekiama bent iš dalies užpildyti iki šiol tuščią puslapį, skirtą nesantuokinių vaikų krikštatėvių instituto XVIII a. Vilniaus dekanate problemai, išsikėlus šiuos tyrimo klausimus: kiek krikštatėvių įprastai dalyvaudavo krikštijant nesantuokinį vaiką?; Ar Vilniaus dekanato parapijose pasitaikė krikštatėvių, krikštijusių bent kelis nesantuokinius vaikus?; Kokią vietą visuomenės hierarchijoje dažniausiai užimdavo nesantuokinių vaikų krikštatėviai?; Ar nesantuokinių vaikų motinas ir krikštatėvius siejo giminystės ryšiai, socialinis statusas ir geografinė kilmė? Galiausiai – ar krikšto metrikų knygose galima rasti užuominų apie nesantuokinių vaikų ir krikštatėvių ryšius, ar krikšto ceremonija tebuvo formalumas?

Šio straipsnio objektas yra nesantuokinių vaikų krikštatėviai Vilniaus dekanato katalikiškose parapijose XVIII a. Straipsnio tikslas – remiantis parapijų krikšto metrikų knygų duomenimis atskleisti, kaip nesantuokinių vaikų krikštatėvių institutas buvo formuojamas praktikoje.

Siekiant išsikelto tikslo, atitinkamai išsikelti penki uždaviniai: 1) nustatyti, ar Tridento susirinkimo metu priimto nutarimo krikštijamiems vaikams turėti vieną krikštatėvių porą buvo paisoma XVIII a. Vilniaus parapijose; 2) ištirti, ar parapijose egzistavo „etatiniai“ krikštatėviai, pakrikštiję daug nesantuokinių vaikų; 3) atskleisti nesantuokinių vaikų krikštatėvių socialinį statusą ir turėtas pareigas; 4) nustatyti galimus giminystės, socialinius ir geografinius ryšius tarp nesantuokinių vaikų tėvų ir krikštatėvių; 5) remiantis pavyzdžiais parodyti numanomus artimesnius krikšto tėvų ir krikšto vaikų ryšius, neapsiribojusius vien krikšto ceremonija.

Įgyvendinti pirmiau išsikeltiems uždaviniams pasitelktas vardų susiejimo metodas (angl. nominal record linkage). Taikant šį metodą, nesantuokinių vaikų krikštatėvių paminėjimų, rastų parapijų metrikų knygų įrašuose, toliau buvo ieškoma ekonominiuose dokumentuose siekiant patvirtinti tų asmenų socialinį statusą. Metodas pravertė ir siekiant nustatyti giminystės ryšius tarp nesantuokinių vaikų krikštatėvių ir tėvų.

Sąvoka. Iš pažiūros sąvoka nesantuokinis vaikas turi universalią reikšmę – nesantuokiniais apibūdinami vaikai, gimę iš nesantuokinių tėvų ryšių. Visgi akcentuotina, kad straipsnyje į šią sąvoką žvelgiama plačiau, prie nesantuokinių vaikų priskiriami ir pamestinukai – motinų ir (ar) tėvų, dažniausiai motinų, palikti kūdikiai. Nors kūdikio palikimui įtaką darė ir ekonominės priežastys, kaip kad stoję nederliaus metai, visgi neabejotina, jog didesnė dalis pamestinukų tokiais tapdavo būtent dėl nesantuokinės savo kilmės – aptariamu laikotarpiu vyravęs neigiamas nesantuokinių ryšių vertinimas bendruomenėse skatino tiek tokių vaikų, tiek juos pagimdžiusių moterų viešą pasmerkimą ir gėdinimą, tad motinos, to vengdamos, neretai apsispręsdavo anonimiškai palikti kūdikį9. Todėl toliau į tyrimą buvo įtraukti tiek įprasti nesantuokiniai vaikai, metrikų knygose įvardijami kaip illegitimi, illegitimi thori, illegitimi lecti, spurius (neteisėtas, neteisėto guolio, pavainikis), tiek pamestinukai, metrikų įrašuose įvardijami terminais inventus (-a), expositus (-a), parentum ignotorum – rastas, nežinomų tėvų).

Šio tyrimo chronologiją ir geografiją lėmė siekis užčiuopti nesantuokinių vaikų krikštatėvių parinkimo tendencijas ir socialinius šio instituto bruožus. Šiam siekiui reikalingi didesnės apimties duomenys dėl vyravusio mažo nesantuokinių vaikų skaičiaus Vilniaus dekanato parapijose10. Atliekant nesantuokinių vaikų krikštatėvių instituto analizę, buvo svarbu turėti kokybiškesnius duomenis su kuo mažesniais chronologiniais pertrūkiais, o tokie duomenys būtent ir aptinkami nuo XVIII a. pradžios, tad tyrimas ir pradedamas nuo 1700-ųjų metų. Tyrimas užbaigiamas 1791-aisiais – tada Vilniuje pradėjo veikti pirmoji špitolė, skirta pamestinukams11. Su naujos institucijos atsiradimu susijęs nesantuokinių vaikų skaičiaus mažėjimas Vilniaus parapijose12. Mažas nesantuokinių vaikų skaičius paskatino neapsiriboti vien miesto parapijomis – Vilniaus Šv. Jono ir Vilniaus Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo, kurios pasižymėjo kokybiškesniais ir be didesnių chronologinių pertrūkių duomenimis. Todėl į tyrimą įtraukti ir likusių Vilniaus dekanatui aptariamu laikotarpiu priklausiusių parapijų duomenys, kurie yra svarbūs periferijos ir sostinės palyginamuoju aspektu.

Šaltiniai. Pagrindinis čia pristatomo tyrimo šaltinis – Vilniaus dekanatui aptariamu laikotarpiu priklausiusių parapijų krikšto metrikų knygos. Remiantis išlikusia 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodo dokumentacija, aiškėja, kad aptariamu laikotarpiu Vilniaus dekanatui priklausė 18 parapijų13. Iš jų tik 7 parapijų – Vilniaus Šv. Jono, Vilniaus Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo, Čiudeniškių, Karkažiškių, Kernavės, Lavoriškių ir Šumsko – su sąlyginai nedideliais (iki penkerių metų) chronologiniais pertrūkiais apima didesnę XVIII a. dalį14. Didesnioji dalis minėtų parapijų krikšto metrikų knygų yra saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA)15, taip pat suskaitmenintos ir prieinamos internetu, virtualioje elektroninio paveldo sistemoje (www.epaveldas.lt). Likusi dalis knygų yra saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVB RS)16 ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rank­raščių skyriuje (toliau – VUB RS)17. Siekiant nustatyti ar patikslinti nesantuokinių vaikų krikštatėvių socialinį statusą, papildomai pasitelkti išlikę analizuotų parapijų (Karkažiškių, Kernavės, Lavoriškių) inventorių ir parapijiečių bei skolininkų sąrašai, saugomi LMAVB RS18.

I. Krikštatėvių skaičius

XVI a. vykusiame visuotiniame Tridento Bažnyčios susirinkime buvo priimtas nutarimas, kad krikštijamas vaikas gali turėti tik vieną krikštatėvių porą – krikštamotę ir krikštatėvį19. Tokia taisyklė įsigaliojo siekiant pažaboti iki tol Europoje paplitusią tradiciją turėti daug krikštatėvių porų, o tai, pasak Bažnyčios, galėdavo sukelti sumaištį, ypač tarp krikšto vaikų: neretai jie pamiršdavo, kas yra jų krikštatėvių vaikai ir galėdavo nesąmoningai vieni su kitais susituokti, o tokiu atveju, Bažnyčios požiūriu, grėsdavo dvasinė kraujomaiša20. Kartu Bažnyčia puikiai suvokė, kad tėvai, rinkdamiesi krikšto tėvus savo vaikams, siekdavo ekonominės ir socialinės naudos, kai dėmesys buvo kreipiamas ne į asmens religingumą, bet į užimamą padėtį visuomenėje21. Viltasi, jog apribojus krikštatėvių skaičių, bus pažabota dvasinė kraujomaiša, o kartu tėvai pradės atsakingiau rinktis krikštatėvius, pageidautina, iš savo socialinės aplinkos, kad šie galėtų atlikti savo, kaip religinių tiesų mokytojų, pareigą22. Visgi priimtas nutarimas nereiškė, kad praktikoje jo visada buvo laikomasi. Nors Vakarų tyrėjų darbai rodo, kad ankstyvųjų naujųjų laikų ir moderniuoju laikotarpiais katalikiškuose kraštuose – Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje – vaiko krikštatėviais dažnai tapdavo vienas krikštatėvis ir viena krikštamotė23, tai nebuvo vienintelė paplitusi taisyklė renkantis krikštatėvius. Antai italų istorikas Guido Alfani išskyrė net šešis krikštatėvystės modelius, kurių kiekvienas reiškėsi skirtingose Europos dalyse ar net tos pačios šalies regionuose24.

Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai atskleidžia, kad Lietuvos parapijų praktikoje Tridento įtvirtintas vienos krikštatėvių poros modelis įsigaliojo ne iš karto: XVI a. antroje pusėje dar matyti tendencija krikštijant dalyvauti trims ar keturiems krikšto tėvams25. O XVIII a. Vilniaus parapijose, kaip rodo parapijų metrikų knygų duomenys, vienos krikštatėvių poros modelis jau buvo tvirtai nusistovėjęs. Tiek nesantuokiniai, tiek santuokiniai vaikai dažniausiai turėdavo vieną krikštatėvį ir vieną krikštamotę (žr. 1 ir 2 lenteles).

1 lentelė. Nesantuokinių vaikų krikštatėvių skaičius ir lytis Vilniaus dekanato parapijose XVIII a.

2 lentelė. Santuokinių vaikų krikštatėvių skaičius ir lytis Vilniaus dekanato parapijose XVIII a.

Matyti, kad beveik visose parapijose nesantuokinių (ir santuokinių) vaikų krikštatėvių lyties proporcija buvo beveik vienoda. Tarp nesantuokinių vaikų krikštatėvių tik Šv. Jono parapijoje pastebimas kiek didesnis krikštatėvių nei krikštamočių skaičius. Santuokinių vaikų atveju Vilniaus miesto parapijose matyti didesnis krikštamočių nei krikštatėvių skaičius, o miestelių (Čiudeniškių, Kernavės ir Lavoriškių) parapijose pasitaikė daugiau krikšto tėvų. Visgi minėti skirtumai nėra dideli. Pasitaikė vos vienas išimtinis atvejis, kai nesantuokinį vaiką krikštijo daugiau nei viena krikštatėvių pora. Antai Kernavės parapinėje bažnyčioje 1761 m. rugpjūčio 29 d. vykusioje nesantuokinio Antaninos sūnaus Ignoto krikšto ceremonijoje dalyvavo net šešios poros krikštatėvių26. Tai galėtų liudyti motiną buvus kilmingą ir tai nuslėpus, nes įraše kilmė liko nenurodyta. Kaip pažymi lenkų istorikas Cezary Kuklo, Lenkijoje ankstyvaisiais naujaisiais laikais dvi ar daugiau krikštatėvių porų turėdavo kilmingųjų vaikai, nes tai buvo suvokiama kaip prestižo reikalas27. Kita vertus, kadangi krikštatėvių kilmė minėtame įraše taip pat nebuvo nurodyta, jie ir motina galėjo priklausyti ir valstiečių ar smulkesnių miestelėnų luomui. Manytina, čia svarbesnis tas faktas, kad net ir nesantuokinis vaikas kartais galėjo turėti daugiau nei vieną krikštatėvių porą. Tai suponuoja kaimo bendruomenės empatišką požiūrį į nesantuokinį vaiką ir jo motiną.

Iš gautų duomenų analizės taip pat aiškėja, kad Vilniaus parapijose tendencija nesantuokinių vaikų krikštatėviais skirti tuos pačius asmenis nebuvo būdinga. Pasitaikė vos keletas asmenų, kurie tapo daugiau nei kelių vaikų krikštatėviais. Daugiausia – iš viso devynis pamestinukus – Šv. Jono parapijoje 1787–1789 m. laikotarpiu pakrikštijo vargšas (pauper) Dominykas Šostakas28. Toje pačioje parapijoje pasitaikė ir daugiau atvejų, kai vienas asmuo pakrikštijo daugiau nei vieną nesantuokinį vaiką. Vargšas (pauper) Laurynas Mazaliauskas pirmą kartą kaip nesantuokinio vaiko krikštatėvis minimas 1726 m. spalio 28 d., kai buvo krikštijamas pamestinukas Pranciškus29. 1730 m. rugpjūčio 11 d. L. Mazaliauskas tapo ir pamestinuko Lauryno, dar kitų metų liepą minimas kaip pamestinukės Elžbietos, gruodį ‒ ir kaip pamestinukės Barboros krikštatėvis30. Margarita Diakevičiūtė 1788–1790 m. laikotarpiu taip pat tapo keturių pamestinukų – Izabelės, Vincento, Jono ir Elžbietos – krikštamote31. Teresė Berchienė nuo 1790 iki 1791 m. kaip krikštamotė dalyvavo taip pat keturių pamestinukų – Elžbietos, Jono, Pranciškaus ir Antaninos – krikšto ceremonijoje32. Matyti, kad minėti krikštatėviai krikštijo pamestinukus, tad galima numanyti juos buvus gerai klebono pažįstamus parapijiečius. Spėtina, kad krikštatėviai, krikštiję bent po kelis nesantuokinius vaikus, galėjo būti vietinės špitolės globotiniai ar prie pačios bažnyčios elgetavę vargšai – žmonės, kuriuos būdavo galima greitai iškviesti prireikus skubaus krikšto dėl rastam kūdikiui gresiančios mirties. Aplinkinių miestelių ir jiems priklausiusių kaimų parapijose tuo tarpu beveik nepasitaikė krikštatėvių, kurie būtų pakrikštiję daugiau nei du nesantuokinius vaikus. Minėtinas tik Karkažiškių parapijietis Martynas Paplauskas, 1790‒1791 m. tapęs trijų nesantuokinių vaikų krikštatėviu33.

II. Socialinis krikštatėvių statusas

Reikia pasakyti, kad dažniausiai parapijų metrikų knygų teikiami duomenys apie krikštatėvius apsiribodavo vien jų vardu ir pavarde. Todėl tiksliai nežinoma apie didesniosios dalies krikštatėvių socialinį statusą visuomenėje. Iš negausių turimų duomenų atsiskleidžia socialinio krikštatėvių statuso įvairovė (žr. 3 lentelę ir pav.). 3 lentelėje, siekiant duomenų tikslingumo, sąmoningai atskirti įprasti nesantuokiniai vaikai (N) ir pamestinukai (P) Vilniaus miesto parapijose.

3 lentelė. Įprastų nesantuokinių vaikų (N) ir pamestinukų (P) krikštatėvių socialinis statusas Vilniaus dekanato parapijose XVIII a.

Pav. Nesantuokinių vaikų krikštatėvių socialinis statusas Vilniaus dekanato parapijose XVIII a. (%)

3 lentelėje pateikti duomenys atskleidė lyties proporcijos skirtumus, kalbant apie socialinį krikštatėvių statusą. Tarp krikštatėvių, įvardytų kaip vargšai, lyties proporcija parapijose buvo apylygė, o tarp kilmingų krikštatėvių Šv. Jono parapijoje aiškiai dominavo vyrai. Tai rodytų, kad šiais atvejais to paties nesantuokinio vaiko krikšto apeigose dalyvavę krikštatėviai priklausė skirtingiems socialiniams sluoksniams.

Kaip jau užsiminta anksčiau, tarp nesantuokinių vaikų krikštatėvių pasitaikė vargšų, metrikų knygose įvardijamų kaip pauperes. Tokie įrašai sudarė nedidelę dalį bendro nesantuokinių vaikų krikštatėvių skaičiaus Vilniaus miesto Šv. Jono ir Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijose. Gali būti, kad šie krikštatėviai elgetavo prie minėtų bažnyčių, o Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijoje vargšai galėjo būti ir špitolės, kuri veikė prie bažnyčios, globotiniai. O štai miestelių ir aplinkinių kaimų parapijose nepasitaikė krikštatėvių, tiesiogiai įvardytų kaip priklausiusių vargšams.

Tarp krikštatėvių pasitaikė ir kilmingų žmonių, metrikų įrašuose įvardijamų santrumpomis G(enerosus) D(ominus), M(agnificus) D(ominus) arba tiesiog nobilis. Kilmingi krikštatėviai taip pat sudarė nedidelę dalį visų nesantuokinių vaikų krikštatėvių. Kai galimų krikštatėvių skaičius buvo apribotas, tėvams dar labiau nei iki tol tapo svarbu, kad jų vaiko krikštatėviai priklausytų aukštesniam socialiniam sluoksniui34. Manytina, tai buvo svarbu ir nesantuokinių vaikų motinoms ar motinoms ir tėvams. Galima sakyti, kad nesantuokinių vaikų krikštatėviai atsidurdavo dvejopoje padėtyje. Krikščioniškosios atjautos požiūriu nesantuokiniai vaikai būdavo prilyginami vargšams ir suvokiami kaip nusipelnę krikščioniško gailestingumo35. Tačiau teisiniu ir socialiniu požiūriu nesantuokiniai vaikai likdavo visuomenės paraštėse, ir Bažnyčios būdavo suvokiami kaip nuodėmingų, neleistinų santykių pasekmė.

Kaip atskleidė Vilniaus dekanato parapijų krikšto metrikų knygos, pamestinukų krikštatėviais kartais tapdavo bajorai. Šv. Jono parapijoje iš 20-ies kilmingųjų krikštatėvių, įvardytų kaip magnificus dominus, daugiau nei pusė tapo būtent pamestinukų krikštatėviais36. Kiti kilmingi krikštatėviai šioje parapijoje daugiau krikštijo įprastus nesantuokinius vaikus: iš 72 krikštatėvių, nurodytų kaip generosus dominus ar nobilis, 48 asmenys tapo nesantuokinių vaikų, kurių bent vienas iš tėvų buvo nurodytas, krikštatėviais, o likę 24 dalyvavo krikštijant nežinomų tėvų paliktus vaikus. Čia galima įžvelgti tiek motinų ar motinų ir tėvų suinteresuotumą vaikui parinkti kilmingus krikštatėvius, tiek pačių kilmingųjų siekį pasižymėti kaip geradariams. Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijoje kilmingieji daugiausia tapo krikštatėviais tų nesantuokinių vaikų, kurių tėvai buvo žinomi. Šioje parapijoje tik vienas pamestinukas, Petras, 1778 m. sausio 7 d. pakrikštytas dalyvaujant kilmingiems krikštatėviams Antanui Prošanauskiui ir Gertrūdai Eimutienei37. Likusiose miestelių parapijose pamestinukai nebuvo dažnas reiškinys, nes motinos gimusius nesantuokinius vaikus dažniausiai eidavo palikti į miestą, tad kilmingi asmenys čia visais žinomais atvejais tapo įprastų nesantuokinių vaikų krikštatėviais.

Retesni metrikų įrašai nurodė krikštatėvių profesiją, einamas pareigas ar turimą karinį laipsnį. Pasitaikė keletas dvasininkų. Antai Šv. Jono bažnyčioje 1758 m. vasario 1 d. pamestinuko Petro Tado, surasto Pilies gatvėje, krikštatėviu tapo Vilniaus katedros vikaras Grigalius Kožunas38. Toje pačioje bažnyčioje 1769 m. sausio 20 d. Vilniaus vyskupijos katedros kanauninkas Ignotas Oskierka tapo pamestinukės Magdalenos Juozapatos Pranciškos krikštatėviu39. Krikštatėvis kunigas pasitaikė ir Čiudeniškių parapijoje40. Dvasininkai, kaip pamestinukų krikštatėviai, buvo racionalus pasirinkimas41. Neturint žinių apie paliktų vaikų tėvus ir kitus giminaičius, dvasininkai natūraliai perimdavo krikštatėvių vaidmenį. Kartu dėl neretai gresiančios mirties pamestinukai būdavo krikštijami skubos tvarka, ir dvasininkai šiuo atveju buvo greičiausiai pasiekiami.

Pasitaikė krikštatėvių, turėjusių žemiškesnes, bet ne ką mažiau garbingas pareigas to meto visuomenėje: nesantuokinių vaikų krikštatėviais tapo Vilniaus vaivadijos sargybininkas Stanislovas Kšečovskis42, taurininkas Jonas Šreteris43, gydytojas Petras Pankauskas44. Minėti asmenys tapo įprastų nesantuokinių vaikų krikštatėviais. Visais atvejais motinų kilmė nurodyta nebuvo, tad galima spėti jas buvus nekilmingas. Tad galbūt krikštatėvių parinkimui įtakos turėjo ne tiek motina, kiek patys krikštatėviai parodė iniciatyvą. O tai galėtų liudyti atlaidesnį požiūrį į nesantuokinių vaikų motinas. 1777 m. gegužės mėnesį po ponios Sokolovskienės langu rastos naujagimės, kuriai Šv. Jono bažnyčioje per krikštą buvo suteiktas Joanos vardas, krikštatėviu tapo Vilniaus pirklių bendrijos direktorius Stanislovas Juchnovičius45. Pasitaikė ir krikštatėvių, turinčių karinį laipsnį, tarp jų – rotmistras Steponas Paulikauskas46, keletas kapitonų47 ir vėliavininkų48.

Visgi didesniosios dalies nesantuokinių vaikų krikštatėvių socialinis statusas metrikų įrašuose nebuvo nurodytas. Galima numanyti, jog didesnė jų dalis buvo žemakilmiai. Apie kai kurių krikštatėvių žemesnį socialinį statusą sužinome pasitelkę papildomus išlikusius dokumentus. Štai 1777 m. birželio 15 d. Karkažiškių bažnyčioje nesantuokinio Marijonos Šastakaitės sūnaus Jono krikštatėviu tapo Juozapas Misiūnas49, minimas kaip valstietis duoklininkas 1788 m. Karkažiškių palivarko ūkinėje apyskaitoje50. Toje pačioje bažnyčioje nesantuokinio Jono Bugčiaus ir Rozalijos sūnaus Juozapo krikštatėviu 1791 m. tapęs Jonas Bagdzevičius51 minimas 1788 m. Karkažiškių valsčiaus valstiečių duoklininkų sąraše52. Šiame sąraše minimas ir valstietis Petras Balcevičius53, 1791 m. balandį tapęs nesantuokinio Marijonos Jančiauskaitės sūnaus Antano Pranciškaus krikštatėviu54. Lavoriškių parapijos 1789 m. vienkiemių baudžiauninkų sąrašuose minimas Lavoriškių bažnyčioje nesantuokinį Jurgio Rimskio ir Magdalenos Bagdonaitės sūnų Tomą 1788 m.55 krikštijant dalyvavęs valstietis Jokūbas Grakauskas iš Skynimų (Rubion­kos) palivarko56.

III. Giminystės, socialiniai ir geografiniai ryšiai tarp tėvų ir krikštatėvių

Pavieniai Vakarų tyrėjų darbai rodo, kad krikštatėvių parinkimas iš giminaičių ankstyvaisiais naujaisiais laikais ir moderniuoju laikotarpiu buvo paplitęs ne visur57. Duomenų apie giminystės ryšius tarp nesantuokinių vaikų krikštatėvių ir tėvų Vilniaus dekanato parapijose teikia krikštatėvių pavardės. Žinoma, duomenys yra sąlyginiai pirmiausia todėl, kad pavardės sutapimas atskleidžia tik dalį giminystės ryšių, nes pavardė nėra vienintelis giminystės įrodymas. Duomenų ribotumui įtakos turi ir faktas, kad motinų pavardė būdavo nurodyta ne visada – Šv. Jono ir Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijoje įrašyta tik pusės (~ 50,4 %) visų nesantuokinių vaikų motinų pavardė, likusiose miestelių parapijose šis skaičius buvo didesnis – įrašuose figūravo 75 % motinų pavardė58. Kalbant apie nesantuokinių vaikų tėvus, situacija dar prastesnė – dažnu atveju metrikų knygų įrašuose jie nebuvo nurodyti išvis, o bendrai visose parapijose tėvų paminėjimai sudarė apie ketvirtadalį (žr. 4 lentelę).

4 lentelė. Nesantuokinių vaikų (N) motinų (M) ir tėvų (T) paminėjimų skaičius ir tėvų paminėjimo procentinė dalis (%) Vilniaus dekanato parapijose XVIII a.

Šv. Jono parapijoje pasitaikė vos keli įrašai, leidžiantys numanyti nesantuokinio vaiko motiną ir krikštamotę buvus giminaites. 1742 m. gruodžio 28 d. pakrikštytos Barboros Zaleskaitės dukters Marijonos krikštamote tapo Ona Zaleskaitė59. 1753 m. sausį Motiejaus krikšto ceremonijoje dalyvavo motina Ona Bželkievičaitė ir krikštamotė Agota Bželkievičaitė60. Pasitaikė, kai ne vaiko motina, bet tėvas ir vienas iš krikštatėvių buvo giminės – 1770 m. rugpjūtį buvo pakrikštyta nesantuokinė Liudviko Miliausko duktė Barbora, kurios krikštatėviu nurodytas Jeronimas Miliauskas61. Tėvo kvietimas krikštatėviu būti giminaitį galėtų rodyti viešą demonstravimą, jog jis prisiima atsakomybę už savo nesantuokinį vaiką. Tokių atvejų retumą rodo tai, kad tai vienintelis toks aptiktas įrašas. Iš mažesnių miestelių parapijų sąlyginai daugiausia įrašų, leidžiančių spėti apie giminystės ryšį tarp nesantuokinių vaikų ir krikštatėvių, aptikta Karkažiškių parapijoje (7 atvejai)62. Likusiose Vilniaus dekanato parapijose giminystės saitų įrodymų pasitaikė daugiausia trys63. Akcentuotina, kad visi krikštatėviai, susiję kraujo ryšiais su motina arba tėvu, numanomai priklausė žemesniam socialiniam sluoksniui, nes jų aukštesnė kilmė nebuvo nurodyta. Nebuvo aptikta atvejo, kai kilminga motina būtų susijusi giminystės ryšiais su bent vienu iš krikštatėvių. Galima bent jau kelti prielaidą, kad kilmingose šeimose numanomai nebuvo siekta įtraukti nesantuokinį vaiką į įprastas ritualines giminystės tradicijas, kurių viena iš išraiškų ir būdavo vieša krikšto ceremonija, dalyvaujant giminaičiams.

Nesantuokinių vaikų motinos krikštatėvius rinkdavosi tiek iš moteriškosios, tiek iš vyriškosios linijos giminaičių, nors sąlyginai dažniau nesantuokinių vaikų krikštamotėmis tapdavo motinos seserys, tetos ar kitos artimos giminaitės64. Vakarų praktika rodo, jog tarp įprastų nesantuokinių vaikų ankstyvaisiais naujaisiais laikais buvo paplitęs paprotys, kad mergaitėms krikštatėviai būdavo parenkami iš moteriškosios, o berniukams – iš vyriškosios linijos giminaičių65. Nors gautų duomenų yra per mažai, kad įžvelgtume tendencijas, visgi galima pažymėti, jog Vilniaus dekanato parapijose parenkant nesantuokiniams vaikams krikštatėvius, ši praktika nebuvo paplitusi. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad dažnu atveju nebūdavo nurodytas vaiko tėvas, tad tokiu atveju nežinoma, ar krikštatėviais galėjo būti jo giminės. Vis dėlto net jei tėvas ir būdavo nurodytas, nesantuokinis sūnus beveik visada turėdavo krikštatėvius tik iš motinos pusės ir tai tik iš moteriškosios linijos giminaičių – motinos seserį arba motinos motiną ar senelę66. Nesantuokinių dukterų krikštatėviais galėjo būti motinos tiek moteriškosios, tiek vyriškosios linijos giminaičiai – broliai arba dėdės67. Gauti rezultatai yra per daug riboti, kad būtų įmanoma daryti išvadas, todėl galime apsiriboti tik prielaidomis. Tendencija mergaičių krikštatėvius parinkti iš moteriškosios, o berniukų – iš vyriškosios linijos giminaičių buvo susijusi su vardų perdavimo tradicija68. Šitaip mergaitėms būdavo perduodamas sesers, tetos, pusseserės vardas, berniukams atitinkamai – brolio, dėdės, pusbrolio69. Nesantuokinių vaikų, ypač sūnų atveju, bent jau kaip rodo turimi riboti duomenys, nebuvo siekiama perduoti giminės vardą.

Krikštatėvių pavardžių analizė leidžia aptikti ir giminystės ryšius tarp pačių krikštatėvių. Visose parapijose pasitaikė keletas atvejų, kai naujagimio krikštatėviai buvo vyras ir žmona arba brolis ir sesuo ar kiti artimi giminės. Vilniaus miesto Šv. Jono parapijos metrikų knygose rasti trys tokie įrašai70, Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijoje – du įrašai71. Likusiose miestelių parapijose numanomų giminystės įrodymų taip pat nebuvo gausu – pasitaikė po keletą įrašų, kur didžiausias skaičius (5 atvejai) aptiktas Karkažiškių parapijoje72. Visgi dažniausiai, kaip atskleidė turimi duomenys, nesantuokinius vaikus krikštijusi krikštatėvių pora nebuvo susijusi giminystės ryšiais.

Riboti duomenys neleido aptikti aiškaus ryšio tarp socialinio nesantuokinių vaikų tėvų ir krikštatėvių statuso. Visgi galimos įžvalgos. Parapijose pasitaikė šeši įrašai, nurodantys aukštesnę motinos kilmę. Tik vienu atveju kilmingos motinos nesantuokinis vaikas neturėjo kilmingų krikštatėvių. Tai Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bažnyčioje 1787 m. vasario 14 d. pakrikštyta Kunigunda Dorotėja, kurios tėvas – Karolis, o motina – Liudvika Milienė (nobilis)73. Krikštatėviais tapo Jurgis Anisimovas ir Joana Zarembienė. Kadangi jų kilmė nebuvo nurodyta, galima spėti juos buvus paprastus valstiečius. Likusiais atvejais tarp kilmingų nesantuokinių vaikų krikštatėvių vienas asmuo visada buvo nurodytas kaip kilmingas. Antai Šv. Jono bažnyčioje 1756 m. balandžio 18 d. krikštyto kilmingos (nobilis) motinos Magdalenos Zdanovičiūtės sūnaus Antano Jurgio krikštatėviu minimas kilmingasis Jurgis Ryjeris74. Toje pačioje bažnyčioje 1775 m. kovo 7 d. krikštytos Klaros motina įvardijama kilmingoji Kotryna Sasnauskaitė, o mergaitės krikštatėviu – kilmingasis Stanislovas Sivickis75. 1785 m. liepos 24 d. nesantuokinė naujagimė Ona Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bažnyčioje pakrikštyta dalyvaujant tėvams Pranciškui Petkevičiui ir nobilis Kotrynai Bagusytei76. Šiuo atveju vienas iš Onos krikštatėvių buvo nekilmingas (Konstancijus Jakimaitis, pauper), tačiau krikštamotė priklausė aukštesniajam sluoksniui (Marijona Jadzevičiūtė, nobilis). Čiudeniškėse nesantuokinės Magdalenos krikštynose dalyvavo kilmingi tėvai Tadas Halko ir Barbora Matušaitė bei krikštatėviai Dominykas Paulauskis ir kilminga Petronėlė Kezanaitė77. Toje pačioje bažnyčioje 1785 m. sausio 4 d. pakrikštyta Teresės Vainiušytės duktė Marijona, kurios krikštatėviais tapo Dominykas Savickis ir Ona Ilcevičienė. Šiuo atveju tiek motina, tiek abu krikštatėviai nurodyti kaip kilmingieji (nobilis)78. Žinoma, duomenų ribotumas neleidžia daryti griežtų išvadų, visgi galima įžvelgti tendenciją, kad kilmingos nesantuokinių vaikų motinos rinkdavosi to paties socialinio statuso krikštatėvius. Turimi anksčiau atlikto tyrimo, skirto nesantuokinių vaikų motinoms, duomenys leido pastebėti, jog didesnė jų dalis priklausė žemesniajam socialiniam sluoksniui79. Tai, kad nėra žinių apie daugumos nesantuokinių vaikų krikštatėvių socialinį statusą, leidžia numanyti didesniąją jų dalį buvus asmenis, kilusius iš žemesniųjų socialinių sluoksnių. Atsižvelgus į tai galima bent jau kelti prielaidą, kad motinos krikštatėvius savo nesantuokiniam vaikui rinkdavosi iš to paties socialinio rato.

Kalbant apie nesantuokinių vaikų krikštatėvių gyvenamąją vietą pirmiausia reikia pasakyti, kad krikštatėviai neretai buvo kilę iš parapijos centro ar jai priklausiusių kaimų (žr. 5 lentelę)80. Sąlyginai didesnė jų dalis buvo pamestinukų krikštatėviai. Manytina, kad skubus krikštas dėl vyravusio didelio bendro kūdikių mirtingumo lėmė teritorinį ribotumą parenkant krikštatėvius. Ypač kalbant apie pamestinukus, nes jų išgyvenimo šansai priklausydavo nuo to, kaip greitai jie būdavo surandami ir atnešami į bažnyčią pakrikštyti.

5 lentelė. Nesantuokinių vaikų krikštatėvių teritorinis pasiskirstymas Vilniaus dekanate XVIII a. Kaimai81

Kalbant apie teritorinį ryšį tarp nesantuokinių vaikų tėvų ir krikštatėvių pažymėtina, kad gyvenamoji vieta Vilniaus dekanato miestelių parapijose nesantuokinių vaikų krikštatėvius ir motinas ar motinas ir tėvus siejo dažniau nei giminystės ryšiai (žr. 6 lentelę).

6 lentelė. Nesantuokinių vaikų krikštatėvių ir motinų teritorinis pasiskirstymas Vilniaus dekanate XVIII a.

Į 6 lentelę buvo įtraukti atvejai, kai nesantuokinio vaiko krikštatėviai buvo kilę iš tos pačios vietovės kaip ir vaiko motina. Visose parapijose bent ketvirtadalis įrašuose minimų motinų ar motinų ir tėvų gyvenamųjų vietų sutapo su krikštatėvių gyvenamąja vieta. Itin reprezentatyvus, manytina, Šumsko parapijos atvejis, kur motinos ir (ar) motinos ir tėvo ir krikštatėvių gyvenamoji vieta sutapo net ~ 90 %. Manytina, kad krikštatėvių ir tėvų gyvenamosios vietos sutapimas galėtų rodyti, jog krikštatėviais tapo motinų kaimynai.

Kalbant apie Vilniaus miestą, Šv. Jono parapijos metrikų knygų įrašuose XVIII a. dar nebuvo įprasta nurodyti krikštatėvių gyvenamąją vietą. Nors mažai abejotina, kad didesnė jų dalis gyveno netoli Šv. Jono bažnyčios esančiose gatvėse ir priemiesčiuose bei netolimuose kaimuose, neturint tikslių duomenų negalima atsakyti, ar sutapo krikštatėvių ir tėvų gyvenamoji vieta. Šiek tiek duomenų teikia Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijos krikšto metrikų knygos. Iš duomenų matyti, kad didžioji dauguma krikštatėvių, kurių gyvenamoji vieta buvo nurodyta, gyveno šalia bažnyčios buvusiame Aušros vartų priemiestyje (žr. 7 lentelę).

7 lentelė. Nesantuokinių vaikų krikštatėvių ir motinų teritorinis pasiskirstymas Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijoje (1711‒1791)

Tai, kad minėtais atvejais nesantuokinių vaikų motinos ir krikštatėviai gyveno arti Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bažnyčios, leidžia spėti vėlgi buvus motinų inicia­tyvą renkantis krikštatėvius – jais tapti pakviečiami kaimynai ir kaimynės. Atvejai, kai motina ir krikštatėviai buvo kilę iš kiek toliau nuo bažnyčios esančių kaimų, manytina, taip pat galėtų rodyti, kad būtent motina rinkosi, kas bus nesantuokinio vaiko krikštatėvis. Minėtini keli pavyzdžiai. 1778 m. balandžio 16 d. pakrikštyto Jurgio tėvai – Jonas Fremas ir Marijona Liaudanskaitė, taip pat krikštatėviai Paulius Vitkauskas ir Kristina Tarnienė buvo kilę iš Salininkų kaimo (ex villa Soleniki)82. Tų pačių metų rugpjūčio 16 d. šioje bažnyčioje pakrikštytos Andriejaus Ulverio ir Kotrynos iš Gurių kaimo dukters Kotrynos krikštatėviais įvardijami Motiejus Kunevičius ir Magdalena Kunevičienė, taip pat kilę iš Gurių kaimo83. Likusiais atvejais, kai negalima įžvelgti nei giminystės, nei socialinės ar geografinės sąsajos tarp krikštatėvių ir motinų ar motinų ir tėvų, galima spėti buvus krikštijusio dvasininko įtaką parenkant krikšto tėvus nesantuokiniam vaikui.

Krikštatėviai su nesantuokiniais vaikais kartais galėjo būti susiję ne tik giminyste, socialiniu statusu ar gyvenamąja vieta. Nors pats krikštatėvių vaidmuo pastaruosius įpareigodavo savo krikšto vaikams būti antraisiais po tėvų, klausimas, kiek krikštatėviai norėdavo toliau palaikyti ryšius su nesantuokiniu vaiku ir jo motina, lieka atviras. Galima numanyti, kad bent jau kilmingi krikštatėviai kartais galėdavo prisidėti prie nesantuokinių vaikų geresnio gyvenimo užtikrinimo. Kalbant apie pamestinukus, kaip atskleidžia keletas aptiktų metrikų įrašų, krikštatėviai kartais tiesiogiai perimdavo antrųjų po tėvų vaidmenį. Antai 1778 m. birželio 5 d. Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bažnyčioje pamestinukė Margarita Estera buvo pakrikštyta ir įvaikinta (adoptarunt et levarunt) Antano Stanevičiaus ir kilmingos ponios Onos Kamarienės84. Nekilmingi krikštatėviai kartais taip pat galėdavo priglausti pamestinuką. Čiudeniškių parapijoje 1775 m. rugpjūčio 21 d. pamestinukas Juozapas buvo įvaikintas (adoptavit) Marijonos ir Aleksandro Klačkauskių, kurie jį pakrikštijo kartu su Jokūbu Kučinskiu85. Įvaikinimo aktas tarp krikštatėvių ir jų krikšto vaikų užsimezgusį dvasinį ryšį pakeisdavo į biologinį, kai krikšto vaikas tapdavo šeimos nariu.

Išvados

Apibendrinant pirmiausia reikia pasakyti, kad krikštatėvių parinkimas nesantuokiniams vaikams Vilniaus dekanato parapijose XVIII a. pasižymėjo lyties simetrija, kai krikštijamas vaikas turėjo vieną krikštatėvių porą – krikštamotę ir krikštatėvį. Tokia situacija nesiskyrė nuo santuokinių vaikų, kurie dažniausiai taip pat turėjo vieną krikštatėvių porą, situacijos. Gauti duomenys taip pat atskleidė, kad tendencija vienam asmeniui tapti daugiau nei kelių įprastų nesantuokinių vaikų krikštatėviu nebuvo paplitusi. Tik pamestinukų atveju tas pats asmuo kartais tapdavo daugiau nei kelių vaikų krikštatėviu arba krikštamote. Numanomai šie krikštatėviai galėjo būti arti bažnyčios elgetavę vargšai ar vietinės špitolės globotiniai – tokie žmonės, kurie, prireikus skubiai pakrikštyti rastą kūdikį dėl jam gresiančios mirties, galėjo būti greitai pakviesti į krikšto ceremoniją.

Parapijų krikšto metrikų knygų duomenų analizė taip pat atskleidė socialinio krikštatėvių statuso įvairovę. Nesantuokinių vaikų krikštatėviais tapdavo tiek kilmingi, garbingas pareigas visuomenėje ėję asmenys, tiek žemakilmiai. Tai, kad nėra duomenų apie didžiosios dalies nesantuokinių vaikų krikštatėvių socialinį statusą, suponuoja, jog dauguma jų buvo žemesniojo luomo atstovai, greičiausiai miestelėnai arba valstiečiai. Nesantuokinių vaikų krikštatėviai tarpusavyje retai buvo susiję giminystės ryšiais. Šv. Jono parapijos atvejis rodo, kad to paties nesantuokinio vaiko krikštatėvių pora kartais priklausė skirtingiems socialiniams sluoksniams.

Giminystės ryšiai nesantuokinių vaikų krikštatėvius ir motinas siejo retai, o visais giminystės atvejais nesantuokinio vaiko motina priklausė žemesniam socialiniam sluoksniui. Tai leidžia kelti prielaidą, kad kilmingose šeimose nesantuokinis kūdikis kartais galėjo būti atribojamas nuo įprastų šeimos tradicijų, kurių viena ritualinių išraiškų ir būdavo viešas naujagimio krikštas, dalyvaujant giminaičių būriui. Krikštatėvių ir motinų ar motinų ir tėvų socialinio statuso analizė leido pastebėti labiau horizontalių, o ne vertikalių tarpasmeninių santykių, grįstų krikštatėvių institutu, egzistavimą parapijose. Kilmingų tėvų nesantuokiniai vaikai dažniau turėdavo kilmingus krikšto tėvus. Krikštatėvių gyvenamosios vietos analizė parodė teritorinį ribotumą parenkant krikštatėvius – didžioji jų dalis gyvendavo toje pačioje parapijoje, kurioje ir vykdavo krikšto ceremonija. Palyginus krikštatėvių ir tėvų teritorinį pasiskirstymą buvo pastebėta, kad dažniausiai nesantuokinių vaikų krikštatėviai ir tėvai gyvendavo tose pačiose gatvėse ir priemiesčiuose, miestelių parapijų atvejų – tuose pačiuose kaimuose.

Galiausiai, nors ir riboti, gauti duomenys atskleidė, jog kartais krikštatėvių santykiai su nesantuokiniais krikšto vaikais neapsiribodavo vien krikšto ceremonija. Krikšto tėvai išimtiniais atvejais tapdavo ne vien dvasiniais, bet ir žemiškaisiais pamestinukų globėjais – juos įsivaikindavo.

Bibliografija

Alfani G., 2009a – Guido Alfani, Fathers and Godfathers: Spiritual Kinship in Early-Modern Italy, Farnham, 2009.

Alfani G., 2009b – Guido Alfani, „Godparenthood and the Council of Trent: Crisis and Transformation of a Social Institution (Italy, XV–XVII th Centuries)“, in: Obradoiro de Historia Moderna, Nr. 18, 2009, p. 45–69, <https://doi.org/10.15304/ohm.18.452>.

Alfani G., Munno C., 2012 – Guido Alfani, Christina Munno, „Godparenthood and Social Networks in an Italian Rural Community: Nonantola in the Sixteenth and Seventeenth Centuries“, in: Spiritual Kinship in Europe, 1500–1900, 2012, p. 96–123.

Berteau C. et al., 2012 – Camille Berteau, „Godparenthood: Driving Local Solidarity in Northern France in the Early Modern Era. The Example of Aubervilliers Families in the Sixteenth–Eighteenth Centuries“, in: The History of the Family, 17 (4), 2012, p. 452–467, <https://doi.org/10.1080/1081602X.2012.752758>.

Couriol É., 2012 – Étienne Couriol, „Godparenthood and Social Relationships in France under the Ancien Régime: Lyons as a Case Study“, in: Spiritual Kinship in Europe, 1500–1900, 2012, p. 124–151.

Ciappara F., 2010 – Frans Ciappara, „Religion, Kinship and Godparenthood as Elements of Social Cohesion in Qrendi, a Late-eighteenth-century Maltese Parish“, in: Continuity and Change, 25 (1), 2010, p. 161–184, <https://doi.org/10.1017/S0268416010000019>.

Dupaquier J., 1981 – Jacques Dupaquier, „Naming-practices, Godparenthood, and Kinship in the Vexin, 1540–1900“, in: Journal of Family History, Summer, 1981, p. 135–155, <https://doi.org/10.1177/036319908100600201>.

Frick D., 2013 – David Frick, Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno, Ithaca and London, 2013.

Gourdon V., 2012 – „What’s in a Name? Choosing Kin Godparents in Nineteenth-century Paris“, in: Spiritual Kinship in Europe, 1500–1900, 2012, p. 155–182.

Gutton J. P., 1974 – Jean Pierre Gutton, La société et les pauvres en Europe: XVIe-XVIIIe siècles, Paris: Presses universitaires de France, 1974.

Haas L., 1995 – Louis Haas, „Il Mio Buono Compare: Choosing Godparents and the Uses of Baptismal Kinship in Renaissance Florence“, in: Journal of Social History, Vol. 29, No. 2, 1995, p. 341–356.

Hair P. E. H., 1966 – Paul Edward Hedley Hair, „Bridal Pregnancy in Rural England in Earlier Centuries“, in: Population Studies, Vol. 20, No. 2 (Nov. 1966), p. 233–243, <https://doi.org/10.2307/2172984>.

Irigoyen López A., 2012 – Antonio Irigoyen López, „Ecclesiastical Godparenthood in Early Modern Murcia“, in: Spiritual Kinship in Europe, 1500–1900, 2012, p. 74–95.

Jakulis M., 2019 – Martynas Jakulis, Špitolės Vilniuje: labdara, gydymas ir skurdas XVI–XVII a., Vilnius, 2019.

Jonaitytė U., 2018 – Ugnė Jonaitytė, Nesantuokiniai vaikai Vilniuje XVII a. II p. – XVIII a.: sociodemografinis aspektas, bakalauro darbas, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2018.

Jonaitytė U., 2020 – Ugnė Jonaitytė, Nesantuokiniai vaikai XVIII a. Vilniaus dekanate: sociodemografinė perspektyva, magistro darbas, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2020.

Jonaitytė U., 2021 – Ugnė Jonaitytė, „Nesantuokinių vaikų motinos Vilniaus dekanate XVIII a.: socialinis statusas ir geografinė kilmė“, in: XVIII amžiaus studijos, t. 7: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Giminė. Bendrija. Grupuotė, sudarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2021, p. 225–245, <https://doi.org/10.33918/23516968-007013>.

Kertzer D. I., 1991 – David I. Kertzer, „Gender Ideology and Infant Abandonment in Nineteenth-Century Italy“, in: The Journal of Interdisciplinary History, Vol. 22, No. 1, 1991, p. 1–25, <https://doi.org/10.2307/204563>.

Klimka L., 2013 – Libertas Klimka, Lietuviškųjų švenčių rate, Vilnius: Žara, 2013.

Kralj-Brassard R. et al., 2015 – Rina Kralj-Brassard, „Godparents Network of the Dubrovnik Foundlings (17th-19th Centuries)“, in: Annales de démographie historique, Vol. 130, Issue 2, 2015, p. 161–185, <https://doi.org/10.3917/adh.130.0161>.

Kuklo C., 1990 – Cezary Kuklo, „The Family in 18th Century Warshaw. Demographic Studies, Warszawa“, in: Acta poloniae historica (61), 1990, p. 141–159.

Kuklo C., 2009 – Cezary Kuklo, Demografia Rzeczypospolitej przedrozbiorowej, Warszawa, 2009.

Matti Piilahti K., 2012 – Kari-Matti Piilahti, „Kin, Neighbours or Prominent Persons? Godparenthood in a Finnish Rural Community in the First Half of the Eighteenth Century“, in: Spiritual Kinship in Europe, 1500–1900, 2012, p. 207–226.

Paukštytė-Šaknienė R., 1999 – Rasa Paukštytė-Šaknienė, Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, Piemedžio leidykla, 1999.

Revuelta-Eugercios B. A., 2013 – Barbara A. Revuelta-Eugercios, „Abandoned and Illegitimate, a Double Mortality Penalty? Mortality of Illegitimate Infants in the Foundling Hospital of Madrid, La Inclusa (1890–1935)“, in: The History of the Family, Vol. 18, Issue 1, 2013, p. 44–67.

Richter J. S., 1998 – Jeffrey S. Richeter, „Infanticide, Child Abandonment, and Abortion in Imperial Germany“, in: The Journal of Interdisciplinary History, Vol. 28, No. 4, 1998, p. 511–551.

Sarcevičienė J., 2013 – Jolita Sarcevičienė, „Krikštas – tai ne gimimas, o laidotuvės – tai ne mirtis“: parapijų metrikų knygos istorinės demografijos ir šeimos tyrimų kontekste“, in: Ministri Historiae: pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose: mokslinių straipsnių rinkinys, sud. Z. Kiaupa, J. Sarcevičienė, Vilnius, 2013, p. 451–472.

Skořepová M., 2022 – Markéta Skorepová, „Godparenthood in the Context of Family Relations in the 19th Century Bohemian Rural Space“, in: Annales de démographie historique, Vol. 144, Issue 2, 2022, p. 219–244, <https://doi.org/10.3917/adh.144.0219>.

Viazzo P. P., 2001 – Pier Paolo Viazzo, „Mortality, Fertility and Family“, in: The History of the European Family: Family Life in Early Modern Times, 1500‒1789, Vol. 1, edited by David I. Kertzer, Marzio Barbagli, New Haven and London, 2001, p. 157–190.