Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101

2023, vol. 51, pp. 163–166 DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2023.51.10

„Ateis amerikonai ir mus išvaduos“: naujas žvilgsnis į Lietuvos pokario visuomenę

„The Americans Will Come and Liberate Us“: A New Perspective on Lithuanian Post-War Society

Rec.: Regina Laukaitytė, Pokaris Lietuvoje. Belaukiant išlaisvinimo, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2022.

Rūta Matimaitytė
Doktorantė
Lietuvos istorijos institutas
XX amžiaus istorijos skyrius
El. paštas: rmatimaityte@gmail.com

_________

Copyright © 2023 Rūta Matimaitytė. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

_________

2022 m. pabaigoje Lietuvos istorijos instituto leidykloje buvo išleista nauja istorikės Reginos Laukaitytės knyga „Pokaris Lietuvoje. Belaukiant išlaisvinimo“¹, kuri Lietuvos viešojoje erdvėje kol kas yra sąlyginai mažai pastebėta ir apmąstyta². Nors panašios tematikos knygos, kaip antai istoriko Mariaus Ėmužio „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“, sėkmingai randa skaitytoją Lietuvos visuomenėje. Žvelgiant į pastarojo dešimtmečio Lietuvos istoriografijos ir istorinės atminties lauką akivaizdu – santykis su pokario epocha keičiasi. Istorikai vis labiau nevengia kelti naujų klausimų, aktualizuoja iki tol į atminties paraštes nustumtas visuomenės grupes³. Iš naujo permąstomas santykis ir su Klaipėdos krašto visuomenės socialine istorija, Antrojo pasaulinio karo metų pabaigoje ir pokario metais vykstant dramatiškiems visuomenės pokyčiams⁴. Šiame istorinių tyrimų lauke neabejotinai išsiskiria, o kartu ir randa vietą tarp kitų tyrimų istorikės R. Laukaitytės naujas, kitoks žvilgsnis į pokario laiką ir visuomenę.

Būtent visuomenė – autorės taikinys, ją jį tiria dviem pjūviais. Dėmesio centre yra pokario gyventojų lūkesčiai, siejami su viltimis gyventi nepriklausomoje valstybėje, ir jų bandymai slėpti ar kitaip maskuoti tikrąją tapatybę, siekiant išvengti galimų represijų ir tremties. R. Laukaitytės knygos branduolį sudaro trys skyriai, kuriuose nagrinėjamos gyventojų nuotaikos ir lūkesčiai dėl naujo karo ir išvadavimo, priverstų slapstytis gyventojų grupių tipologija ir jų kasdienybė, gyvenant, iš pirmo žvilgsnio, „nematomoje“ visuomenėje, sovietinio biurokratinio aparato bandymai kontroliuoti nelegaliai besislapstančią sovietinės visuomenės dalį. Autorė, užsimojusi tirti visuomenės politines nuojautas ir nuotaikas, kurios galėjo turėti įtakos jų apsisprendimui rinktis slaptą gyvenimą, pasitelkia nemenką pluoštą skirtingų šaltinių.

Istorikės tyrimas grindžiamas šia šaltinių baze: tiriamojo laikotarpio pogrindžio, išeivijos spaudos ir „Amerikos balso“ radijo stoties įrašais, egodokumentais, žodiniais pasakojimais ir kitų autorių surinktais interviu⁵, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro apklausomis „Nusikaltimai žmogiškumai“, viešomis Lietuvos Respublikos teismų bylomis. Itin kritiškai knygos autorė vertina santykį su viena iš šaltinių grupe – užrašytais prisiminimais ir surinktais liudijimais po 1990 m. Pasak R. Laukaitytės, šios grupės liudijimai nėra patikimi: „Kai kurių jų turinyje nesunku atpažinti perskaitytų tekstų įtaką, kitur stebina autorių asmeninis dalyvavimas svarbiausiuose Lietuvos įvykiuose ir pasitaikančios loginės spragos.“⁶

Kritiškai knygos autorė vertina Lietuvos Respublikos įstatymą, pagal kurį nuo 1939–1990 m. okupacijų nukentėję asmenys, kreipdamiesi į teismą ir pateikę įrodymus, turi teisę įgyti šį statusą. Analizuodama vadinamųjų vilko vaikų⁷ ir kitų nelegaliai atvykusių asmenų (rusakalbių) atvejus sovietinėje Lietuvoje, autorė išreiškia dvejonę, ar vilko vaikai, remiantis jų istorine patirtimi, turi teisę gauti nukentėjusio nuo okupacijų asmens statusą⁸. Jos nuomone, vilko vaikų istorija per daug favoritizuojama ir susiaurinama pokario kontekste kitų grupių atžvilgiu (elgetaujančių lietuvių, rusakalbių ir romų)⁹. Viena iš jos pagrindinių išvadų – pavojai, kurie laukė nelegaliai migruojančių vaikų, buvo panašūs, tik vilko vaikų naratyvas Lietuvos atminties kultūroje atkūrus nepriklausomybę įsitvirtino kaip vienintelis pasakojimas į užmarštį nustumdamas kitų, panašių atminties grupių liudijimus. Nors R. Laukaitytės knygoje šios nelegaliai patekusių vaikų grupės atsiskleidžia ir pristatomos, pasitelkiant mažai iki tol aktualizuotus šaltinius, vienas iš šio poskyrio trūkumų – kad buvo atmesti žodinės istorijos būdu užfiksuoti trauminės atminties liudijimai. Šie atskleistų smurto ir prievartos naratyvus, kuriuos dažnai nutyli archyvuose esantys dokumentai.

Viena iš knygos stiprybių – bandymas nuodugniau pažvelgti į visuomenę ar jos dalį ir užduoti svarbų klausimą: kokie motyvai ir priežastys lėmė, kad dalis gyventojų rinkosi tam tikrą „neoficialų“ pogrindį, t. y. slapstymąsi, kaip pagrindinę išlikimo strategiją sovietinėje sistemoje. Toks žvilgsnis į visuomenę – vis dar gana naujas¹⁰. Įdomu, kad slapstymasis pokario laiku, kaip parodė R. Laukaitytės tyrimas, buvo būdingas itin skirtingoms grupėms, kurios slėpėsi tiek nuo realaus pavojaus, susijusio su trėmimais ir represijomis, tiek nuo netiesioginio pavojaus, kurį jautė nelegaliai be paso gyvenantys žmonės. Pagrindinė paskata žmonėms rinktis šį gyvenimo būdą, kai gyvenama pusiau ar visai nelegaliai, – išvadavimo ir naujo karo viltis, kurią iliustratyviai perteikia ir pasirinktas knygos viršelis, vaizduojantis ginkluotą Jungtinių Amerikos Valstijų kareivį Europos žemėlapio fone. Vis dėlto sudėtinga pamatuoti ir tiksliai nustatyti pokario gyventojų slapstymosi motyvus: ar gyvenimas pilkojoje zonoje siejosi su tam tikru naivumu, tikintis staigių politinių permainų ir kliaunantis laikinos ir neapibrėžtos situacijos padėtimi, ar ir siekiu išvengti represijų ar kito pavojaus, o galbūt tai buvo kartu ir tendencinga sovietinės propagandos naratyvo dalis¹¹. Greičiausiai vieno atsakymo, žvelgdami į pokario visuomenę, nerasime.

Naujo karo vilties iliuzija – labiausiai kolektyvinį lietuvių atminties nervą dirginantis knygos skyrius. Išvadavimo siužetą, remiantis Vakarų radijo transliacijomis, yra tyrusi Inga Zakšauskienė. Ji išsamiai atskleidė ir dekonstravo visuomenėje paplitusį naujo pasaulinio ir karo bei išvadavimo mitą¹². Šiai problemai skirtas R. Laukaitytės knygos poskyris, deja, laikytinas silpniausia knygos vieta, kuriai pritrūko nuoseklesnės argumentacijos. Kaip pažymi Kęstutis Girnius: „Sunkiau nustatyti, kiek tikslus teiginys, kad Vakarai nieko nežadėjo. Neginčytina, kad būta tikinimų, kad išlaisvinimo diena artėja, kad sovietų priespauda nebus amžina, 1952 m. respublikonų partija skelbė tikslą „išlaisvinti komunistų pavergtas tautas“, kalbėta apie teisėtą jų laisvės troškimą. Bet iš JAV valdžios nebūta tiesioginių pažadų arba įsipareigojimų.“¹³ Tikėjimą naujo karo viltimi R. Laukaitytė pagrindžia atliktomis kitų šalių – Kanados, JAV ir Nyderlandų – gyventojų apklausomis, kurios parodė, kad ir minėtų šalių gyventojai tikėjo naujo karinio konflikto galimybe ir tai nebuvo gandas ar mitas, kuriuo tikėjo tik Vidurio Rytų Europos piliečiai.

Apibendrinant galima teigti, kad R. Laukaitytės atliktas tyrimas gali sudominti ne tik Lietuvos visuomenę, bet ir Vidurio Europos šalių mokslininkus ir visuomenę, kuriai pokaryje taip pat teko susidurti su itin dideliais sunkumais. Knygoje keliami klausimai, susiję su naujo karo grėsme ir Vakarų transliacijomis, padės užpildyti situacijos Lietuvoje istorinio pažinimo spragą. R. Laukaitytės nutapytas pokario visuomenės ir jos kasdienybės paveikslas padės skaitytojui suprasti, kad ne tik Antrasis pasaulinis karas, bet ir pokaris keitė žmonių tarpusavio ir visuomenės santykius, kai dalis jų gyveno tarsi dvigubą gyvenimą, pasirinkę slapstymąsi.