Pacientų, sergančių Vernerio sindromu, odos opų chirurginis gydymas: literatūros apžvalga

Santrauka

Įvadas. Vernerio sindromas – retas autosominiu recesyviniu būdu paveldimas sutrikimas, pasižymintis ankstyvo senėjimo fenotipais, tarp kurių – konservatyviajam gydymui atsparios odos opos. Tikslas – apžvelgti mokslinėje literatūroje publikuotus pacientų, sergančių Vernerio sindromu, odos opų chirurginio gydymo atvejus. Metodai. Mokslinių straipsnių ieškota publikacijų duomenų bazėse Google Scholar, PubMed ir DeepDyve, taikant reikšminį žodį „ulcer“ (liet. opa) ir žodžių junginį „Werner’s syndrome“ (liet. Vernerio sindromas). Remiantis įtraukimo ir atmetimo kriterijais, į apžvalgą įtraukta 16 mokslinių publikacijų. Rezultatai. Priklausomai nuo opų lokalizacijų ir jų pobūdžio, atskiriems pacientams, sergantiems Vernerio sindromu, taikomos įvairios chirurginės opų gydymo galimybės. Operacijų rezultatai taip pat skirtingi (opos iš dalies ar visiškai išgydytos, neišgydytos ar pasikartojančios). Išvados. Atliekant odos transplantaciją, opos dažniau sugyja ne iki galo arba laikinai. Dėl šios priežasties gali būti taikomos papildomos gydymo galimybės, tokios kaip vakuuminė neigiamo slėgio terapija, kaulo viršutinio sluoksnio pašalinimas arba įgręžimas Kiršnerio vielomis. Kitais transplantatais (pavyzdžiui, naudojama dirbtinė oda) pacientų, sergančių Vernerio sindromu, odos opos išgydomos patikimiau, ypač didžiųjų sąnarių srityse. Vis dėlto, prieš pasirenkant chirurginį gydymą, būtina kritiškai įvertinti kiekvieną konkretų atvejį, nes pacientams, kuriems diagnozuotas Vernerio sindromas, būdingas skirtingas audinių kraujotakos, raumenų atrofijos laipsnis, skiriasi ir bendroji būklė.