Chirurginis pragulų gydymas Kauno medicinos universiteto klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje 1996–2005 metais
Donatas Samsanavičius, Kęstutis Maslauskas, Rytis Rimdeika
Vilniaus universiteto Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos klinika,
Kauno medicinos universiteto klinikų Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyrius,
Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas
El paštas: donatas_samsanavicius@yahoo.com
Įvadas / tikslas
Pragulos – tai odos ir gilesniųjų audinių nekrozė, kuri susidaro sutrikus mitybai spaudžiamosiose kūno paviršiaus vietose. Literatūros duomenimis, daugiau nei du trečdaliai pragulų susidaro vyresniems nei 70 metų ligoniams. Tarp neurologinių ligonių pragulos pasireiškia 5–8%, pragulos kaip mirties priežastis – 7–8% paraplegijos ištiktų ligonių. Pagrindinės pragulų priežastys: kraujotakos sutrikimas, sumažėjęs judrumas, sumažėjęs jutimas, drėgmė, bloga mityba, amžius, spaudimas, edema, trintis. Norėdami įvertinti dažniausias pragulų priežastis, vieno ar kito gydymo metodo pranašumus, efektyvumą ir veiksmingumą, nusprendėme atlikti retrospektyvųjį pragulų gydymo tyrimą. Tikimės, kad straipsnis padės išsamiau susipažinti su šia patologija, kurią gydo bendrosios praktikos gydytojai, chirurgai ir reabilitologai, slaugytojai, padės įvertinti gydymo metodus ir jų veiksmingumą.
Ligoniai ir metodai
Atlikta retrospektyvioji duomenų analizė 108 sergančiųjų pragulomis, kurie nuo 1996 m. sausio iki 2005 m. gruodžio gydėsi Kauno medicinos universiteto klinikų Chirurgijos klinikos Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje.
Rezultatai
KMUK Chirurgijos klinikos Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje nuo 1996 m. sausio iki 2005 m. gruodžio nuo pragulų operuoti 108 ligoniai. 73 ligoniams, operuotiems gydymo stacionare metu, pragulos sugijo visiškai, t. y. pragulos žaizda po operacijos sugijo pirminiu būdu, neliko odos defekto. Operuotiems 35 ligoniams pragulos iki galo nesugijo ir išvykstant iš stacionaro liko odos defektas. Pacientų amžiaus vidurkis buvo 41 ± 12,95 m. (M = 31), jiems pragulos buvo atsivėrusios vidutiniškai 8,6 ± 9,2 mėn. (M = 3). Guldant į KMUK ligoninę pragulų dydis buvo 41,18 ± 56,65 cm2 (M = 10). Pragulos dydis statistiškai reikšmingai priklauso nuo paraplegijos trukmės (p < 0,05). Vieno gulėjimo KMUK metu operuota 1,14 ± 0,47 karto (M = 1). Operacijų metodika įvairi. Dažniausiai buvo atliekama miokutaninė pragulos plastika – 77 atvejais, iš jų 13 atvejų atlikta V–Y plastika kryžmens srityje, 11 atvejų – V–Y plastika Harmstringo metodu.
Išvados
Jauname amžiuje atsiradusias pragulas dažniausiai sukelia trauminiai stuburo pažeidimai, lemiantys paraplegiją. Paraplegiškiems ligoniams pirmoji pragula atsiveria po 75,14 ± 63,74 mėnesių nuo paraplegijos pradžios. Pragulos dažniausiai atsiranda ties sėdynkaulio sėdimuoju gumburu. Sėkmingiausiai pragulos gydomos miokutaninės plastikos būdu.
Reikšminiai žodžiai: pragulos, miokutaninė pragulos plastika, fasciokutaninė pragulos plastika
Surgical pressure ulcer treatment at the Kaunas Medical University Hospital Department of Plastic Surgery and Burns in 1996–2005
Donatas Samsanavičius, Kęstutis Maslauskas, Rytis Rimdeika
Kaunas Medical University Hospital, Division of Plastic Surgery and Burns,
Eivenių str. 2, LT-50009 Kaunas, Lithuania
E-mail: donatas_samsanavicius@yahoo.com
Background / objective
Pressure sore is a skin and deeper tissue necrosis which is due to nutrition (microcirculation) disorder in prolonged pressure body areas. Two thirds of pressure ulcers occur in patients older than 70 years. Among patients who are neurologically impaired, pressure sores occur with an annual incidence of 5–8%. Moreover, decubitus ulcers are listed to be the direct cause of death in 7–8% of all paraplegics. The main causes are circulatory problems, decreased movement, decreased sensation, moisture, poor nutritional status, advanced age, pressure, edema and friction. To evaluate most common decubitus ulcer causes, the quality of one or another method of treatment, we decided to perform a retrospective study of pressure ulcers. We hope that this article will help to be more aware of this pathological condition that general practitioners, surgeons, rehabilitation specialists and care takers are treating and confronting, as well as to evaluate the management methods and their efficiency.
Patients and methods
A retrospective data analysis involving 108 pressure sore patients who had been treated during January 1996 – December 2005 period at the Department of Plastic Surgery and Burns of Kaunas Medical University Hospital was performed.
Results
There were 108 pressure sore patients operated on at the Kaunas Medical University Hospital Plastic Surgery and Burns Department during January 1996 – December 2005. In 73 cases operated on in the stationary phase, decubitus ulcer healed up completely: the wound healed up by primary intention; no skin defect was left. In 35 cases, pressure sores did not heal up completely and a skin defect after discharging from the hospital was left. The average age of patients was 41 ± 12.95 years (M = 31). The pressure ulcers were on average 8.6 ± 9.2 months (M = 3). In the stationary phase, pressure sore size was 41.18 ± 56.65 cm2 (M = 10). The size of decubitus ulcer was statistically reliable according to paraplegic duration (p < 0.05). During one hospitalization, operation was performed 1.14 ± 0.47 times (M = 1). The methods of surgery varied. Myocutaneous pressure ulcer plastics have been performed in 77 cases: in 13 cases V–Y plastics in sacrum area, and in 11 cases – V–Y plastics by Harmstring.
Conclusions
Decubitus ulcers appearing in young age are due to a traumatic vertebral injury, which causes paraplegia. First pressure sore appear 75.14 ± 63.74 months after paraplegia initiation. The most common location of pressure ulcers is ischial tuberosities. Most efficacious operation is myocutaneous pressure ulcer plastics.
Key words: decubitus ulcer, myocutaneous pressure sore plastics, fasciocutaneous decubitus ulcer plastics