Šio straipsnio tyrimo objektas yra dialektologija Vilniaus universitete. Straipsnio tikslas – apžvelgti dialektologijos istoriją nuo Lietuvių kalbos katedros įkūrimo universitete 1940 m. rugsėjo 11 d. iki šių dienų. Tikslui pasiekti išsikelti tokie uždaviniai: išnagrinėti šios lingvistinės disciplinos svarbiausius aspektus: 1) dialektologijos dėstymą, 2) tarmių medžiagos kaupimą, 3) tarmių mokslinius tyrimus. Straipsnyje taikomi deskriptyvinis, analitinis ir vertinamasis metodai.
Dialektologinių tyrimų pradžia siejama su Antano Salio vardu. Dėmesys skiriamas ir Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus darbams aptarti, apžvelgiamas dialektologijos kurso dėstymas, dialektologinės medžiagos kaupimo būdai ir dialektologinių tyrimų kryptys. Išskiriamos ir nagrinėjamos tradicinės, struktūrinės ir naujosios dialektologijos paradigmos, jų metodologiniai panašumai ir skirtumai.
Su dialektologinėmis paradigmomis iš esmės susijusios svarbiausios straipsnio išvados ir apibendrinimai: per daugiau kaip aštuoniasdešimt metų – nuo pirmojo dialektologijos kurso iki dabartinio – Vilniaus universitete supratimas apie kalbamąjį mokslą kito. Tradicinės dialektologijos etapas Universitete buvo itin svarbus – juo pasirodė daugiausiai fundamentinių darbų, kuriais remiamasi dar ir šiandien. Vėliau suklestėjo struktūrinės dialektologijos paradigma ir prof. A. Girdenio dialektologijos mokykla, parengusi didelį būrį produktyviai dirbančių lietuvių dialektologų. Šiuo metu kelią skinasi naujosios dialektologijos paradigma, siūlanti naujų teorinių ir metodologinių prieigų tarmių tyrimams.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.