Terminologijos tradicija ir raida

Santrauka

Lietuvių terminologijos raida apima kelis etapus. Pirmasis – stichinis terminijos raidos etapas. Tai nesisteminis terminijos kūrimasis iki pramoninės revoliucijos. Dėl Lietuvos sociokultūrinės padėties – mokslo plėtros tarptautinėmis kalbomis, valstybės viešosios lietuvių kalbos nebuvimo, okupacijos ir imperijos pakraščio statuso – terminija daugiausia rėmėsi gyvąja liaudies šneka, o terminologija kaip mokslas visai nesiplėtojo. Vėliau pradeda gausėti verstinės ir skolintos terminijos. Antrasis raidos etapas sutampa su Lietuvoje kiek pavėlavusia pramonine revoliucija – tai maždaug XIX a. vidurys. Tada kartu su pramonės, kai kurių mokslo šakų, švietimo, spaudos, populiarios mokslinės literatūros plėtra lietuvių kalba atsiranda naujos sisteminės terminijos poreikis, o ankstesnių amžių išteklių nei kokybiškai, nei kiekybiškai negali pakakti. Todėl šiuo laikotarpiu greta originalios lietuviškos terminijos randasi daug verstinės, vertimo kalkių, šiaip svetimų kalbų įtakos, didelė terminė įvairovė (sinonimija). Neretas sugrįžęs arba grįžtantis prie lietuvių kalbos patriotas ar mokslo vyras, švelniai tariant, nepakankamai išmano lietuvių kalbos žodžių darybą, gramatiką – iš čia gana prasta terminijos kokybė. Trečiasis raidos etapas – tai sistemingo ir sąmoningo terminologijos darbo pradžia, terminologijos kaip svarbios pagalbinės mokslo disciplinos suvokimas ir jos principų postulavimas – tai XX a. pirmoji pusė. Būtent šiuo laikotarpiu randasi įvairių mokslo sričių vadovėlių ir sisteminių žodynų (matematikos, geometrijos, zoologijos, technikos, filosofijos, teisės...). Pasitelkiamas net administracinis resursas – kuriasi įvairių dalykinių sričių terminologijos komisijos. Būtent šiuo metu iškyla Stasio Šalkauskio terminologijos genijus – kurdamas ir apmąstydamas filosofijos terminiją, jis kloja ir lietuvių terminologijos mokslo pagrindus. Jo idėjos susišaukia su terminologijos pradininku laikomo Eugeno Wüsterio idėjomis. Ketvirtasis terminologijos raidos etapas sutampa su sovietine okupacija. Nepaisant prieštaringos ir dviprasmės tautos ir bendrinės kalbos padėties, šiuo metu suklesti įvairių mokslo sričių terminų žodynų leidyba. Ypač svarbi aplinkybė: visas mokslas – nuo pradžios mokyklos iki disertacijos gynimo – galimas lietuvių kalba. Aišku, kad ši aplinkybė lemia audringą terminijos plėtrą, nors labai ryški rusų kalbos įtaka, o terminologijos moksle dominuoja sovietinė mokykla. Penktasis etapas – naujausieji laikai po nepriklausomybės atgavimo. Terminologijos darbas smarkiai pagyvėja ir paįvairėja, įgyja tikrą tarptautinį pobūdį, plačiai įsileidžiamos ir Vakarų terminologijos idėjos. Randasi valstybinė kalbos politika. Deja, bendrame Europos Sąjungos kalbų lygiateisiškumo fone, mokslo kalba vis labiau tampa anglų kalba, mokslo publikacijų lietuvių kalba mąžta. Todėl kartais neramu mąstant, kas laukia terminologijos mokslo Lietuvoje ir lietuviškos terminijos. Terminologijos mokslas jaunas. Tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Jo užuomazgos galbūt ir siekia XIX a. pradžią, bet susiformavimo metas – tai XX a. vidurys. Tačiau per šį neilgą laiką terminologų – tiek lingvistų, tiek dalykinių sričių specialistų – pastangomis lietuviška terminija sėkmingai atlieka jai deramą vaidmenį mokslo ir technologijų lietuvių kalboje. Reikia tikėtis, kad liguistai suvokiamas tarptautiškumas apskritai neužgoš lietuvių kalbos, o nauji gyvenimo vėjai nesutrukdys lietuviškos terminijos plėtros, kuri, nepaisant „kartais pasitaikančių nesklandumų“, ir toliau tarnaus intelektiniam lietuvių tautos gyvenimui.