Straipsnyje apžvelgiami baltų kalbotyros, apimant ir senąją raštiją, tyrimai Lietuvoje nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios. Užsibrėžta aptarti svarbesnių baltų kalbotyros sričių, krypčių ir metodų raidą, siejant ją su visuomeninio gyvenimo, konjunktūros pokyčiais bei nacionaline kultūra ir iškeliant reikšmingus darbus. Pradedama nuo palyginti kuklių, bet ambicingų prieškario tyrimų, atliktų tradiciniais filologiniu ir lyginamuoju istoriniu metodais. Toliau žvelgiama į slogų pokarinės ideologinės diktatūros laiką, kada iš esmės buvo įmanoma tik praktinio pobūdžio veikla. Vadinamojo atšilimo laikotarpis (apie 1954–1965) leido įkvėpti gaivesnio oro, subrandinti baltistikos elitą, kuris sąstingio metais (apie 1965–1985) įvaldė vidinės rekonstrukcijos ir struktūrinės lingvistikos metodus, paskelbė reikšmingų kalbos istorijos, etimologijos, onomastikos ir sinchroninės kalbotyros veikalų, tarp jų ir teorinių, padėjo fonologijos ir žodžių darybos mokyklų pagrindus. Apžvalga baigiama sovietinės pertvarkos ir atkurtos nepriklausomybės epocha (apie 1986 iki dabar), išlaisvinusia tyrėjus ir pamažu išvedusia į tarptautinius horizontus. Taikomosios kalbotyros, terminologijos, stilistikos bei retorikos ir kai kurių kitų krypčių tyrimus šioje knygoje aptarė kolegos.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.