Baltų kalbų veiksmažodžiai, liet. kláusti, klausýti, latv. klàust ir klàusît / klaũsît pasižymi įdomiais morfologiniais ir akcentologiniais požymiais. Ilgą laiką tai domino kalbininkus, kaip rodo daugybė ankstesnių tyrimų, pradedant Schulze (1904). Nepaisant keleto iki šiol pateiktų pasiūlymų, tyrėjai dar nesutarė dėl istorinės kláusti akūtinio kirčiavimo interpretacijos ar dėl veiksmažodžio kláusti santykio su giminingais žodžiais ne tik baltų slavų, bet ir indoeuropiečių kalbose. Šiame straipsnyje bus dar kartą išnagrinėti visi autorei prieinami svarbūs duomenys ir hipotezės bei ieškoma labiau tikėtino istorinio aiškinimo.