Tauragės zonos tarmiškumas: tarminių požymių realizacijos pokyčiai (XX a. antroji pusė – XXI a. antrasis dešimtmetis)
Žmonių mobilumas ir bendravimas su kitų (pa)tarmių vartotojais – vieni iš svarbiausių veiksnių, skatinančių pietų žemaičių raseiniškių patarmės kaitą. Dėl judėjimo į kaimyninių (pa)tarmių (vakarų žemaičių, pietų žemaičių varniškių, vakarų aukštaičių kauniškių) sociokultūriškai stipresnes infrastruktūros vietoves patarmės pietvakarinėje dalyje yra susidariusi komunikaciniais ryšiais pasižyminti zona. Joje – 15 „Lietuvių kalbos atlaso“ (toliau – LKA) punktų: Vainutas (LKA 356), Žvingiai (LKA 357), Pagramantis (LKA 358), Lomiai (LKA 359), Batakiai (LKA 360), Skaudvilė (LKA 361), Petkaičiai (LKA 362), Žygaičiai (LKA 390), Jociai (LKA 391), Stragutė (LKA 392), Joniškė (LKA 393), Pašaltuonys (LKA 394), Eržvilkas (LKA 395), Rūgaliai (LKA 463) ir Eičiai (LKA 464). Žemaitiškųjų bendruomenių migravimo pasekmė – besiformuojantis pereiginis Tauragės geolektas. Pereiginiams geolektams būdingas didelis tarminių požymių kaitumas ir variantiškumas patvirtintas trijų kartų tarmiškumo tyrimu. Straipsnyje atskleidžiamas raseiniškiams būdingų tarminių požymių realizavimas XX a. antrosios pusės tarminiuose tekstuose ir XXI a. antrojo dešimtmečio garso įrašuose iš geriausiai XX a. raseiniškių patarmę turėjusių reprezentuoti septynių Tauragės zonos LKA punktų: Vainuto (LKA 356), Žvingių (LKA 357), Pagramančio (LKA 358), Lomių (LKA 359), Skaudvilės (LKA 361), Žygaičių (LKA 390) ir Jocių (LKA 391). Sugretinus abiejų laikotarpių tarminių požymių realizaciją, pastebėta, kad požymiai skirtingai realizuojami ne tik pagal laikotarpius, bet ir beveik visuose LKA punktuose bei kiekvieno pateikėjo tarminės medžiagos fragmente. Apskaičiuoti tarmiškumo rodiklių vidurkiai parodo, o apibendrintų tarmiškumo įverčių diagramos patvirtina, kad Tauragės zonoje XX a. antrojoje pusėje buvo kalbama tradiciniu patarmės variantu (tarmine kalba), XXI a. antrajame dešimtmetyje – tarmiškąja kalba. Nustačius minimalaus ir maksimalaus tarmiškumo ribų skirtumus bei vyraujančių indeksų svyravimus įrodoma, kad tiriamai zonai tarminis heterogeniškumas būdingas jau nuo XX a. antrosios pusės. Per daugiau nei šešiasdešimt metų vyko gana dinamiškas perėjimas nuo tarminės prie tarmiškosios kalbos, todėl didesni tarmiškumo rodiklių svyravimai garso įrašuose nei tekstų fragmentuose leidžia teigti dėl konvergencijos procesų XXI a. spartėjančią patarmės kaitą.