XX-ojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėta taisyti veiksmažodį įtakoti ir, suprantama, jo vedinius. Esminė taisymo prielaida (nekalbant apie šiokią tokią taisymo „tradiciją“) yra tokia: įtaka – galūnės vedinys iš įtekėti, todėl priesagos -oti vediniai sistemiškai negalimi. Vadinasi, tai rusų kalbos įtaka. Deja, tokia prielaida yra klaidinga ir randasi iš netinkamo žodžių darybos bei taisymo istorijos interpretavimo. Straipsniu siekiama parodyti, kad, viena vertus, įtaka → įtakoti gali būti vertinamas kaip reguliarus darybos modelis, kita vertus, jei daiktavardį įtaka vertiname kaip vertinį, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis kalboje funkcionuoja kitaip, nei visi kiti a kamieno daiktavardžiai, iš kurių daromi priesagos -oti vediniai.
Gausūs sisteminiai priesagos -oti veiksmažodžių darybos pavyzdžiai rodo, kad naujadaras įtakoti stoja į vieną gretą su pasakoti ir sąlygoti. Tai priešdėlėti veiksmažodžiai – priesagos -oti vediniai iš priešdėlėtų daiktavardžių deverbatų: įtekėti → įtaka → įtakoti; nuimti → nuoma → nuomoti; pasekti → pasaka → pasakoti; pravežti → pravėža → pravėžoti; sulygti → sąlyga → sąlygoti. Todėl sisteminiu žodžių darybos požiūriu įtakoti taisymas visiškai nepagrįstas.
Jei įtakos nelaikome apskritai lietuvių kalbos žodžių darybos sistemos dalimi (o tai yra tiesa, nes tai pamorfemis vertinys, europeizmas, knyginis naujadaras, nors, reikia pripažinti, struktūriškai labai sėkmingai sutapęs su daraus darybos modelio pavyzdžiais ir greičiausiai veikiamas analoginių procesų), tai jo funkcionavimas lietuvių kalboje niekuo nesiskiria nuo kitų a kamieno daiktavardžių – priesagos -oti darybos modelis iš a kamieno daiktavardžių yra gausus, šios priesagos vediniai dažniausiai daromi ir iš pamatinių daiktavardžių, ir iš deverbatų, kartais net iš priešdėlėtų, tiek iš konkrečių, tiek ir iš abstrakčių daiktavardžių; darybos reikšmė neiškrenta iš konteksto. Taip pat iš priesagos -oti vedinių gausiai ir sistemiškai daromi asmenų pavadinimai su priesaga -tojas ir veiksmažodžio šaknimi – pasakotojas, sąlygotojas, nuomotojas, pravėžotojas, įtakotojas.
Su priesaga -oti sėkmingai pasidaromi veiksmažodžiai iš priešdėlėtų deverbatų, nors esama ir darybos ribojimų – juk abejonių nekyla, kad iš įlanka nedaromas priesagos -oti vedinys. Tai rodo tik viena – teorinė prieiga prie darybos modelio turi būti visaapimanti, vertinti visokias galimybes, o kurio nors modelio perdėtas teigimas/neigimas veda prie klaidingų apibendrinimų. Apskritai tokiose sudėtingose sistemose (a) visada randasi didelė nesisteminės vartosenos įvairovė – ir dėl skirtingo vartojimo dažnumo, ir dėl istorinių, ir dėl kognityvinių priežasčių, (b) visada esama tuščiųjų langelių, atsirandančių dėl formaliai skirtingų, bet semantiškai tapačių arba labai artimų darybos modelių, kuriuos dažniausiai vertinti privalu ne tik sistemiškai, bet ir remiantis sveika kalbos nuojauta bei gyva žmonių kalba (aras/erelis, siuvėjas/siūtojas, rašytojas/rašėjas, pasakoti/padangoti…).
Dėl visų čia išvardytų aplinkybių veiksmažodis įtakoti yra sisteminis darinys/vertinys, užimantis pagrįstą vietą vienokioje ar kitokioje lietuvių kalbos žodžių darybos posistemėje, kalbos sistemiškumui neprieštaraujantis gyvos žmonių kalbos faktas.