Straipsnyje tiriami asmeninių įvardžių trečiojo asmens vienaskaitos vardininko variantai jis/jisai vyriškajai giminei ir ji/jinai moteriškajai giminei lietuvių kalboje. Tokio variantiškumo buvimas daugelio kalbininkų iki šiol buvo ignoruojamas. Šių ilgųjų ir trumpųjų variantų vartojimo variacija analizuojama per kalbos atmainų „architektūros“ prieigą, pristatytą G. Berruto (1987), sudarytą iš skirtingų dimensijų, iš kurių diastratinė, diafazinė ir diamezinė aptariamos detaliau. Įvardžių vartojimas tiriamas pasitelkiant duomenis iš aštuonių skirtingų rašytinės ir sakytinės lietuvių kalbos tekstynų, straipsnyje lyginamos šių įvardžių vartojimo proporcijos. Analizė parodė, kad įvardžių variantų vartojimo variacija yra esmingai susijusi su diamezine dimensija, t. y. rašto kalboje tipiškai vartojami tik trumpieji, o sakytinėje atmainoje vartojami visi keturi variantai. Kuo spontaniškesnė šneka, tuo labiau didėja ilgųjų variantų proporcija. Tačiau vyriškosios ir moteriškosios giminės formų vartojimas skiriasi: ilgasis vyriškosios giminės variantas vartojamas trečdaliu atvejų, o ilgasis moteriškosios giminės variantas pasirenkamas net 80 proc. atvejų sakytinėje atmainoje. Kiek leidžia nustatyti turimi duomenys, kitos dimensijos vartojimo variantiškumui neturi žymesnės įtakos.