Tiriamoji medžiaga daugiau nei 100 – žibuoklės/žibutės – kolokacijų, rastų 46 prozininkų 56 kūriniuose. Straipsnyje analizuojama, koks žibuoklės semantinis vaizdinys susiformavęs XXI a. lietuvių autorių prozos tekstuose, kokios šio augalo savybės grožinėje literatūroje iškyla kaip svarbiausios. Nustatyta, kad prozininkai savo tekstuose dažniausiai pabrėžia regimuosius augalo požymius: žiedų spalvą, formą, jų savybę greitai nuvysti. Pati ryškiausia žibuoklės vaizdinio funkcija – reikšti pavasario idėją, todėl – žibuoklės kolokacijose ypač dažni laiko ir erdvės parametrai. Taip pat svarbiais reikšmės komponentais tampa augalo kvapas, paskirtis. Dažniausiai žibuoklės vaizduojamos kaip tradicinio lietuviško kraštovaizdžio komponentas. Kiek rečiau šio augalo vaizdinys padeda išreikšti personažų būsenas, jausmus.