Lingvistinėje literatūroje pastebėta, kad kai kurios mentalinių veiksmažodžių formos yra linkusios pragmatiškėti. Straipsnyje pristatomo bandomojo tyrimo objektas yra trijų lietuvių kalbos mentalinių veiksmažodžių (MVeiksm) manyti, žinoti ir suprasti pirmojo asmens vienaskaitos esamojo laiko formos ir tų pačių MVeiksm bei MVeiksm pamanyti teigiamos ir neigiamos imperatyvo formos. Tyrime apžvelgiamos minėtųjų mentalinių veiksmažodžių epistemiškumo raiškos ir pragmatiškėjimo tendencijos grožinės literatūros kalboje. Tyrimui atlikti taikyta tekstynų lingvistikos metodika. Rezultatai rodo, kad iš trijų tirtų MVeiksm dažniausiai epistemiškumo žymiklio funkciją atliko MVeiksm manyti esamojo laiko vienaskaitos pirmojo asmens forma. Ši forma, palyginus su visomis kitomis, dažniausiai pastebėta vartojama autoriaus abejonei teigiamos propozicijos tikrumu reikšti. Liepiamosios nuosakos tiriamųjų kalbos vienetų vartojimo tendencijos rodo, kad nors ir per drąsu būtų teigti, jog tokios formos yra visiškai praradusios savo pirminę leksinę reikšmę, vis dėlto jos dažnai vartojamos kaip pragmatiniai žymikliai, atliekantys interakcijos funkciją.