Straipsnyje analizuojama beasmenio lietuvių kalbos veiksmažodžio reik(ė)ti funkcijos, vartosenos dažnumas senuosiuose (16 ir 17 a.) ir dabartinės lietuvių kalbos tekstuose. Empirinės medžiagos pagrindą sudaro duomenys, surinkti iš Senųjų raštų duomenų bazės, Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno grožinės literatūros patekstynio ir Lietuvių mokslo kalbos tekstyno humanitarinių ir biomedicinos sričių mokslinių tekstų. Nustatant veiksmažodžio reik(ė)ti modalines funkcijas, remtasi van der Auweros ir Plungiano (1998) modalumo samprata. Atlikus kiekybinį tyrimą nustatyta, kad analizuotuose tekstynuose esamojo laiko forma reikia pasitaiko dažniausiai. Kokybinės analizės rezultatai rodo, kad ir senuosiuose lietuvių kalbos tekstuose, ir grožinės literatūros patekstynyje bei biomedicinos srities moksliniuose tekstuose veiksmažodžiu reikia įprastai perteikiamas deontinis nuo situacijos nepriklausančios būtinybės potipis. Humanitariniuose tekstuose, be deontinės funkcijos, reikia neretai atlieka diskurso organizuojamąją funkciją. Be to, pastebėta, kad dabartinėje lietuvių kalboje reikia produktyvesnis realizuodamas subjektyvią deontinę reikšmę, o senuosiuose raštuose – objektyvią deontinę reikšmę; šiuo požiūriu beasmenės formos reikia semantinę raidą galima sieti su subjektyvizacijos procesu (plg. Traugott 1989).