Pastaruoju metu tautų, jų kultūros, mąstymo skirtumų tyrimai remiasi kalbos analize. Nagrinėjant skirtingų kalbų leksemas ir už jų slypinčius konceptus bandomas atkurti šių kalbų pasaulio vaizdas. Straipsnyje rekonstruojamas tiesos vaizdas lietuvių kalbos leksikografijos šaltiniuose. Straipsnio tikslas – remiantis išsamia leksikografinių duomenų analize, parodyti, koks tiesos vaizdas atsispindi lietuvių kalbos žodynuose (analizuojant tiek dabartinės kalbos reikšmes, tiek istorines), jo etimologinę kaitą, kokia tiesos reikšmė išryškėja išanalizavus šios leksemos antonimus ir sinonimus, derivatus. Tyrimas atliktas remiantis Jerzio Bartmińskio, Liublino etnolingvstinės mokyklos pradininko, pasiūlyta kalbos pasaulėvaizdžio atkūrimo metodologija. Analizės metu išryškėjo du žodžio tiesa reikšmės aspektai: (1) archajinis juridinis aspektas, kai tiesa reiškė tą patį, ką teisė, teisybė, teismas, ir (2) šiuolaikinis tiesos aspektas (vartojamas gyvojoje kalboje). Taigi, tiesos reikšmių analizė išryškino du semantinius sluoksnius: sinchroninį ir diachroninį. Diachroninio lygmens analizė perteikia reikšmės genezę ir semantinę žodžio plėtrą. Sinchroninis sluoksnis atskleidžia, kad tiesa – labai sunkiai apibrėžiama sąvoka, turinti daugybę konotacinių reikšmių ir niuansų. Visas tiesos konotacines reikšmes padėjo atskleisti straipsnyje atlikta žodžio derivatų, sinonimų bei antonimų analizė. Išsami leksikografinių duomenų analizė leido rekonstruoti leksikografinį semantinį tiesos lauką, atspindintį tiesos sąvokos struktūrą.