Šiuolaikinis tarmėtyros diskursas yra kelianaris: čia susisluoksniuoja skirtingos teorinės nuostatos dėl regioninio kalbos variantiškumo ir įtraukiamos įvairios metodologijos kalbos duomenims kaupti ir apdoroti. Nevienalytis jis dar ir todėl, kad gali skirtis šio – tarmėtyrinio – diskurso kūrėjas. Nors tarmėtyroje pirmiausia susiduriama su mokslininko kuriamu diskursu, tačiau pamatas jam plėtoti gali būti arba pirminė kalbinė medžiaga ir visa kita tyrėjo sukaupiama kontekstinė informacija, papildanti tą medžiagą, arba vadinamojo paprastojo kalbos bendruomenės nario naratyvas apie kalbą.
Kitaip tariant, ši skirtis tarmėtyroje vertintina kaip vadinamųjų emic ir etic perspektyvų skirtis (žr. Cramer 2018, 62–79), arba tiriamojo objekto vertinimas iš vidaus ir iš šalies (išorės) (plg. Iannàccaro, Dell’Aquila 2001, 265–280).