XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuvių kalbos ortografija dar labai įvairavo, buvo kuriami ir konkuravo skirtingi jos modeliai. Šis straipsnis skirtas knygų ir jų autorių asmeninei ortografijai: analizuojama, ar tuo laikotarpiu leistos knygos atspindi jų autorių pasirinktą ortografijos modelį. Tam tikslui lyginama knygų ir jų autorių rankraščių (asmeninė) rašyba, įvertinama spaustuvininkų ir leidėjų įtaka.
Svarbus veiksnys autoriaus ortografijai (ne)išlaikyti buvo ribotas spaustuvės inventorius. Originalius rašmenis vartoję autoriai rūpinosi finansuoti reikiamų spaudmenų įsigijimą. Knygų ortografijai įtakos turėjo ir leidėjai: Ūkininko, Tėvynės sargo redakcijos knygas leido tokia pačia ortografija kaip laikraščius.
Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama Jono Basanavičiaus, sukūrusio savo ortografijos modelį, rankraščių ir knygų ortografijai. Basanavičiaus modelio rašmenys išlaikyti tik Otto von Mauderode’s spaustuvėje išspausdintose knygose.