Menkinamosios kaimiečio reikšmės fiksavimas Bendrinės lietuvių kalbos žodyne (BLKŽ) ir pastaruoju metu tarp kalbininkų plintantis teiginys esą atsiradusi nauja neigiama žodžio kaimietis konotacija paskatino atlikti kalbamojo žodžio vartosenos analizę. Sociolingvistinės bei stilistinės to žodžio interpretacijos tyrimui surinkta medžiaga iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT) grožinės literatūros ir publicistikos skyrių, be to, papildomai rinkta pavyzdžių iš žodynų, žiniasklaidos, grožinių lietuvių literatūros kūrinių.
Pagrindine savo reikšme žodis kaimietis nuo senesnių laikų tebėra funkciniu stilistiniu ir vertinamuoju atžvilgiu neutralus kaimo gyventojo (rečiau – iš kaimo kilusio asmens) pavadinimas. Beveik penktadalyje išnagrinėtų kontekstų kaimiečio sąvoka, pats žodis turi vienu ar kitu būdu ryškinamą vertinamąjį atspalvį; teigiamo ir neigiamo vertinimo kontekstų skaičius skiriasi nedaug. Išnagrinėti DLKT pateikti daiktavardžių kaimietis, kaimietė formų pavartojimo 1204 pavyzdžiai kontekstuose pagal turinį pasiskirstė taip: neutralūs ~ 83 proc., neigiami ~ 10 proc., teigiami ~ 7 proc.
Iš dabartinės kalbos vartosenos duomenų akivaizdu, kad apie sisteminę daiktavardžio kaimietis konotaciją tikslinga kalbėti tada, kai jo prasmėje svarbiausia ne „kaimo gyventojas“ ar „kilęs iš kaimo“, o tam tikras stereotipas, paprastai su neigiamomis neišsilavinimo ir panašiomis savybėmis. Menkinamosios kaimiečio, kaimietės reikšmės fiksavimas BLKŽ yra dabartinei viešajai kalbai būdingas bendrinės kalbos užribio žodžių, žemojo stiliaus raiškos priemonių skvarbos į neutraliojo stiliaus šneką ir tokių apraiškų įteisinimo atvejis. Tai, kad menkinamosios „neišmanėlio ir pan.“ reikšmės žodis kaimietis taikomas nebūtinai kaimiečiui, nė kiek nemažina kaimo žmogaus menkinimo. Vienpusis neigiamas požiūris į kaimietį kyla iš paviršutiniško kaimo pažinimo; jis plinta, įsigali dėl miestų driekos.
Nepalankaus vertinimo kontekstai nėra naujas reiškinys: neigiamos kaimiečio konotacijos atspindžių esama ir senojoje frazeologijoje, tarpukario ir vėlesniuose publicistikos ir grožinės literatūros tekstuose. Neigiamas kaimietiškumo vertinimas ypač įsitvirtinęs slenge, žargonuose. Tokią konotaciją stiprina ir kaimiečių kalbos menkinimas. Kita vertus, šviesuomenei visada buvo būdingas solidarumas su kaimo žmogumi, gebėjimas vertinti tai, kas kaime yra gera ir gražu.