Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip du M. Foucault galios modalumai – discipliniškumas ir biopolitika – veikia per socialinės kontrolės praktikas miesto aplinkoje. Ši problema aktualizuojama kultūrinės kriminologijos diskurse, kuris pabrėžia miesto erdvės svarbą analizuojant socialinę kontrolę bei derybas dėl normų anapus suverenios galios – teisinės sistemos – ribų. Straipsnis siekia papildyti kitas M. Foucault teorijomis paremtas erdvės studijas dviem požiūriais: derinant discipliniškumo ir biopolitikos analizę ir panaudojant tyrimui miesto kvartalą, o ne pavienes institucijas.
Tyrimo duomenys buvo renkami mišrios paskirties Vilniaus Naujamiesčio kvartale, derinant stebėjimo ir fotodokumentavimo metodus. Pastatų charakteristikos buvo fiksuojamos remiantis kokybine analize ir sudarant teminius žemėlapius. Kodavimo kategorijos analizei išskirtos pagal M. Foucault paskaitas College de France, kuriose jis nagrinėjo skirtingų galios modalumų skirtis ir jų tarpusavio sąryšius.
Tyrimo rezultatai rodo, kad kiekvienas pastatas tiriamame kvartale, nepriklausomai nuo funkcijos, pasižymi tiek disciplinarinėmis, tiek biopolitinėmis socialinės kontrolės technikomis. Jos išryškėja trijuose lygmenyse: a) urbanistinio planavimo, funkcijų priskyrimo ir jų (ne)atitikties realiam panaudojimui; b) prieigos ribojimo priemonių, pastatų aptvėrimo ir permatomumo; c) populiacijų cirkuliavimo ir jų santykio su priskirtais erdviniais apribojimais.